Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Žiobrinės – graži žvejų šventė. Tradicija kepti žuvį pamovus ant medinių iešmukų yra tokia pat sena, kaip ir žiobris. Jurbarko žvejai ilgus šimtmečius garsėja žiobrinėmis. Paprastai jos būdavo švenčiamos du kartus. Pirmos žiobrinės – pavasarį, gegužės mėnesį. Jas vadindavo šeimos šventėmis. Antros – viešos – žiobrinės prasidėdavo liepos mėnesį ir tęsdavosi iki rugsėjo vidurio. Tuomet visos Jurbarko krašto pramogos vykdavo su žiobrio ženklu.

Kas yra tas žiobris?

Žvejai šią karpinę žuvį vadina pusiau praeive. Ji sveria nuo vieno iki trijų kilogramų, užauga iki pusmetrio. Žiobris kaulėtas ir ašakotas, riebus, labai skanus, ypač rūkytas.

Tradicija kepti žiobrius pamovus ant medinių iešmukų atėjo nuo Nemuno žemupio. Tai būdavo ne tik žvejų, bet ir visų prie Nemuno gyvenančių žmonių šventė. Žiobrius panemunių gyventojai laikė populiariausia žuvimi, simbolizuojančia vasaros pabaigą. Rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjį sugaunami žiobriai būna gerai atsiganę, riebūs, sultingi ir pilni ikrų.

Šventės buvo ruošiamos vaizdinguose Nemuno slėniuose, į jas atplaukdavo daug svečių iš Kauno.

Vaišinosi ir A.Smetona

Įspūdingai žiobrinės būdavo švenčiamos ir Jurbarke. Čia vykdavo žiobrių šventės karnavalas, kuriame dalyvaudavo miestelėnai. Jie nešdavo milžiniško dydžio žuvų figūras, šalia žygiuodavo ir žiobrių karalienės. Beje, karaliene tituluojama šeimininkė už ypač skaniai iškeptus žiobrius.
Įsimintinos žiobrinės buvo 1936-aisiais Kalnėnuose, ant Nemuno kranto. Kalnėnų žiobrių karalienė Onutė Mikutaitytė keptais žiobriais vaišino ir Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną. Jis tuo metu viešėjo Antkalniškių kaime pas profesorių Izidorių Tamošaitį.

Anksčiau prie skirtingų degančių laužų rinkdavosi garbūs svečiai ir jų svitos, karininkai ir jų damos, žvejai ir kaimo gyventojai. Per vakarą Onutė svečiams patiekdavo 100–150 žiobrių. Žiobrinėse taip pat būdavo ir kitokių patiekalų, tačiau žvejai vaišindavosi vien žiobriais. Paprastai per šias šventes grodavo šaulių orkestras.

Onutė Mikutaitytė mirė apie 1955-uosius, sulaukusi 80 metų. Jos kepimo tradiciją perėmė vyrai iš Kalnėnų Jonas Šimkus ir Petras Petraitis.

Ant karklo vytelės

Iš kur į Jurbarko kraštą atėjo žiobrinės, sunku pasakyti. Seredžiuje gyvenęs tautosakininkas Pranas Virakas rašė: „Niekur kitur žiobrių kepimo prie Nemuno nebuvo, tiktai Seredžiuje ir Jurbarke, prie Mituvos. Dar XVII a. Ehardas Vagneris rašė, kad Mažosios Lietuvos lietuviai skanumynu laikė pamovus ant karklo vytelės prieš ugnį iškeptą silkę. Kepdami apačioje po žuvimi padėdavo duonos, kad į ją susigertų nuo karščio varvantys riebalai.“

Žiobrinės, pasak P.Virako, su muzika, dainomis ir šokiais tęsdavosi 2–3 dienas. Žvejų žmonos taip pat demonstruodavo gebėjimus ruošdamos skanų maistą iš žuvies. Baigiantis šventei jaunieji žvejai ištraukdavo tinklą žuvų ir jas išdalydavo šventės dalyviams. Po karo žiobrinės paplito abiejose Nemuno pusėse. „Kur buvo žvejų artelės – ten buvo ir žiobrinės“, – sakydavo senieji žvejai. Ilgainiui jos prarado tikrąjį žavesį. Tačiau atkūrus nepriklausomybę, buvo žmonių atgaivintos.

Dabar Jurbarko krašte žiobrinės vėl tapo didžiųjų susibūrimų sudėtine dalimi. Be jų neįsivaizduojama „Panemunių žiedų“ šventė Raudonėje, tarptautinis folkloro festivalis Pilies I kaime prie Panemunės pilies, kiti smagūs suėjimai.

Kaip iškepti žiobrį?

Norint iškepti žiobrį reikia žinoti, iš kokio medžio ir kaip iešmą išsipjauti, kaip žuvį ant iešmo pamauti, kaip ją paruošti, kada, kokiu atstumu kepti, kada ją pagal vėjo ir ugnies kryptį sukinėti. Jurbarko rajone žiobrių kepėjų nėra daug. Mokantysis savo paslapties bet kam atskleis.
Žiobris pasirinktas neatsitiktinai – mat kepant ant iešmo žiobrio mėsa nesusmunka. Pagrindinis žiobrinių šventės akcentas – žuvies kepimo ritualas, palydimas svečių bruzdesio, muzikos ir dainų skambesio, šokių, žaidimų, burtų bei mįslių.

Pradžioje žuvys specialiu būdų išskrodžiamos: prapjovus pagerklį išimami viduriai, vėliau žuvys per žiotis perveriamos iki pat uodegos 40–50 cm ilgio karklo iešmais. Žiobriai apibarstomi prieskoniais ir druska, žuvų šonai kas 1–2 cm skersai įpjaunami.

Tokie iešmai susmeigiami į žemę 1 m atstumu aplink paruoštą laužą. Laužas ruošiamas tik iš lapuočių medžių malkų. Žiobriai kepami 3–4 valandas.

Vienai žuvies pusei iškepus, apsukama kita. Iešmai palaipsniui artinami prie laužo, kol žuvys galutinai apskrunda. Tinkamai iškepus žiobrį, pro skersinius plyšius nesiveržia skystis, jo oda sausa. Žalias žiobris yra sidabro spalvos, o iškepęs tampa vaškinis.

delfi.lt