Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Ta knyga visame pasaulyje sukėlė milžinišką gamtos apsaugos judėjimo bangą. Nors už DDT pritaikymą buvo paskirta Nobelio premija, vis dėlto vėliau tas pesticidas buvo uždraustas ir šiandien naudojamas tik tose vietose, kur labai daug maliarinių uodų.

Mano panerių krūmuose šiandien paukščių – gyvas velnias. Jau čiulba ulba, dėl lizdų ima peštis. Tačiau atsirado kita tyla – nebegirdėti šūvių. Pavasarinė paukščių medžioklė jau kada draudžiama. Mat pasirašėme ES Paukščių direktyvą. O juk buvo buvo, kaip nebuvo! 1935 metų Medžioklės įstatyme užrašyta: „Pavasarinės paukščių medžioklės laikas yra nuo kovo mėn. 16 d. ligi gegužės mėn. 15 d. (...) Draudžiama medžioti gulbes, gerves, antis, bekasus ir kitus vandenų ir balų paukščius nuo vasario mėn. 1 d. ligi liepos 20 d.“

Taigi antis ir gulbes, kai mes dabar, žiemai stojus, lesiname, tada dar buvo galima medžioti.

Pasakytume kaip įprasta – tik Lietuvoje tokia nesąmonė galėjo būti įteisinta. Ne, gerbiamieji. Taip buvo daroma visoje Europoje. Ir dabar tebedaroma (žinoma, ne gulbes, nes tai jau būtų perlenkta lazda), kai ten suskrenda žiemoti milijonai vandens ir balų paukščių iš Šiaurės, taigi ir iš Lietuvos.

Pats medžiojau 30 metų. Nepasakyčiau, kad degiau aistra. Tiesiog dirbau gamtos apsaugos sistemoje, o tais laikais kiekvienas vyras, dirbęs ten, lyg ir privalėjo turėti šautuvėlį. Ir kodėl neturėti, jei Lietuvos gamtosaugos patriarchas, Žuvinto įkūrėjas prof. T. Ivanauskas buvo aistringiausias medžiotojas? Ar kartais ne jis, prie medžioklės lauželio sėdėdamas, įkalbėjo tarpukario Lietuvos valdžią skirti šiek tiek pinigų rezervatui? Taigi iš vamzdžių rūko ne tik šūvių dūmai, bet ir skurdūs litukai gamtos apsaugos reikalams.Taigi medžiojau trejetą dešimtmečių, žinau, kokia grožybė rytmečio tetervinų tuoktuvės dzūkų giriose ar slankų skrydis strazdams giedant, perkūno oželiams mekenant drungną pavasario vakarą...

Bet nudžiugau, kai pavasarinė paukščių medžioklė buvo uždrausta. Gal tai sentimentalus požiūris (paukščių gausumo ta medžioklė nelėmė ir nelemia), tačiau manau, kad tas linksmasis, gaivalingas, džiugus paukščių meilės šėlsmas vertas pagarbos. Ta prasme tylusis – tai yra be šūvių – pavasaris man nepalyginti mielesnis nei anas, medžiotojiškai romantiškas.

Bet rudenį visoje Vidurio, Pietų ir Vakarų Europoje aidi šimtai milijonų šūvių. Ten prasideda didžioji vandens, balų paukščių medžioklė. Jų nušaunama dešimtys milijonų. Kasmet. Nes kasmet populiacijos pasipildo tais milijonais dėl sustiprėjusios apsaugos perėjimo ir vaikų auginimo metu.

Tai – ne vien medžiotojiškas smagumas. Šalyse, kuriose medžioklės tradicijos senos ir gilios, didžiai gerbiamas ir gyvas fazanas ar laukinė antis, ir kepsniais pavirtę. Laukinienos parduotuvės ten pasitaiko net nedideliuose miestukuose. Žmonės perka, žinoma, ne kasdien – mėselė skani, sveika, bet kainuoja gerokai daugiau nei kiauliena, jautiena ar vištiena.

Pas mus irgi būna tos rudeninės medžioklės. Bet tai yra tik juokas palyginus su tais skaičiais, kuriuos savo ataskaitose pateikia medžiotojai ten, Vakarų šalyse.

Daugelis mūsiškių medžioklės priešininkų nesusišnekės nei su daugeliu vokiečių, suomių ar švedų. Nes tie nesupras, kodėl negalima medžioti briedžių, tauriųjų elnių, stirnų, šernų. Sako ir sakys – juk tai atsinaujinantis miško turtas, kurį prižiūri, daugina medžiotojai.

Lygiai taip pat, kaip ir mes, ir tie suomiai, ir švedai ar vokiečiai nesiveržia į medžiokles, norėdami pasižiūrėti, kaip nušaunamas žvėris ar paukštis. Tas vaizdas, matyt, nėra gražus daugeliui mūsų nei skerdykloje, nei miške. O štai rezultatais – gražiomis sprandinėmis, nugarinėmis, kumpeliais gal visi pasimėgaujame. Kai tie patiekalai atsiranda, gardžiai kvepėdami, ant pietų stalo.

Švedai absoliutų briedžių medžioklės rekordą pasiekė 1980 metais. Tada buvo sumedžiota 175 000 briedžių. Vėliau skaičius apmažėjo ir dabar kasmet svyruoja ties 80 000.

Vokiečiai kasmet sumedžioja vidutiniškai apie 65 000 tauriųjų elnių, apie 1,5 milijono stirnų, daugiau kaip 400 000 šernų.

Tai – milžiniški kalnai puikios dietinės mėsos. Kasmet atsinaujinančios miško gėrybės. Štai kodėl mūsiškiai medžioklės priešinininkai ir nerastų bendros kalbos su absoliučia dauguma tų šalių gyventojų. Ten medžioklė – ir nuo amžių įprasta ūkio dalis, ir tradicija.

Jei lyginsime tik pagal skaičius, mes, žinoma, nykštukai. Jau keleri metai sumedžiojame daugiau nei po 1000 tauriųjų elnių, apie 18 000 – 20 000 stirnų, apie 35 000 – 40 000 šernų, net bebrus vėl pradėjome medžioti, gyventojų skundų neapsikentę (per 2009/2010 m. sezoną - 16 000), šiek tiek briedžių. Beje, didžiausi briedžių laimikiai buvo 1975 – 1990 metais (maždaug po 2500 - 3000 kasmet).

Tačiau jei vėl ateisime į šiuos laikus, pamatysime bendrą tendenciją – laimikiai didėja.

Taigi nė apskaitos nereikia – populiacijos gausios ir gyvybingos. Miškuose grybų, uogų gali būti, gali ir nebūti, o štai kito atsinaujinančio turto – žvėrių – nesumažėja net sausrai užėjus.

Gal „prie Smetonos“ buvo geriau? Štai dar vienas žiupsnelis skaičių. Per 1938/39 metų medžioklės sezoną sumedžiotos 679 stirnos ir 57 šernai.

Kodėl taip mažai? Saugojome? Taip, briedžių buvo likę šiek tiek daugiau nei 300, šernų per visą Lietuvą – gal 2000. Stirnų turėta daugėliau, bet jas mėginta pagausinti.

Apie bebrus to meto statistikoje – nė žodžio. Jų tiesiog nebuvo. Tauriųjų elnių skaičius nesiekė nė 200.

O štai kiškelių iš tikrųjų turėjome. To laikotarpio statistika rodo, jog kiškių kailiukų 1934 metais eksportuota 150 000. Manoma, jog antra tiek, o gal ir daugiau, liko vietoje – kepurėms, kailinukams. Vadinasi, per sezoną būdavo sumedžiojama ar kilpomis pagaunama apie 300 000 – 400 000. kaimo žmogui ta mėselė buvo rimta parama. Ir kailiukas.

Medžiotojo – žudiko ir niekdario – vardas Lietuvoje atsirado palyginti neseniai. Įskiepyti buvo nesunku – medžioklė – tarybinių ponų žaidimas, o didžiausi miškų kenkėjai – briedžiai, nuėdantys pušaites. Ir prasidėjo briedžių žudynės. Ant tų žudomų briedžių kuprų daug gudrių, apsukrių žmonių, mosuojančių žaliųjų vėliava, sėkmingai įjojo į naująjį politinį ir net verslo elitą. Ir iki šiol neblogai gyvena. Prisimenu to meto Kaune vykusį Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos suvažiavimą. Lietuvos žalieji pasirūpino, kad Laisvės alėjoje, prie T. Ivanausko muziejaus (kur ir vyko suvažiavimas), stovėtų piketas, ant šaligatvio telkšotų gal tikro, o gal tik kraują imituojančio skysčio balutė, taip pat stovėjo kibiras su kažkokiais kruvinais mėsgaliais. Štai net ir taip buvo siekiama taurumo, prestižo, įtakos ir vietos prie valdžios lovio.

... Teisybę pasakius, man vienas ir tas pat, ar Lietuvoje gyvens 100 000 briedžių, ar 10 000. Kaip ir dauguma, kasdien su jais neinu pasišnekėti. Ir tauriųjų elnių, stirnų, šernų, vilkų bendras skaičius man nerūpi. Svarbu, kad galėtų gyventi stiprių populiacijų branduoliai ar atskiros populiacijos.

Bet jeigu miškas, nedarydamas žalos sau, kasmet gali užauginti tokią krūvą mėsos – kodėl jos nepasiimti? Na, taip, sava mirtimi mirę tie žvėrys žvėreliai niekais nenueis – juos greit sudoros kita miško gyvybė. Nė kauliukų nebeliks. Bet juk mums kartais rūpi ir savas pilvas? Kaip ir visokiems vokiečiams, švedams ar suomiams. Ir jie nedvejodami pasiima.

Tie dalykai man lyg ir aiškūs. Tik kartais nustembu, kaip, laikui bėgant, žodžiai keičia prasmę.

R. Karson knyga „Tylusis pavasaris“ pranašavo mirtį.

Šiandien tylusis pavasaris man pirmiausia reiškia paukščių vestuves, kurių jau nebelydi medžiotojų šūviai.

Teisybė, Austrija ir Slovakija ES išsiderėjo teisę paukščius medžioti ir per jų vestuves. Esą, tai jų šalių „kultūrinis paveldas“.

Ateis laikas, kai ir Austrija, ir Slovakija susigėdusios tyliai numarins tą keistą kultūrinį paveldą.

Kaip ir ispanai, graudžiai aimanuodami, savo koridą.

grynas.lt