Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Dėl atskiruose Lietuvos rajonuose susidariusios storos sniego dangos ir jai dar apledėjus daugelis medžiotojų klubų tokią medžioklę jau buvo ir taip sustabdę. Tuose rajonuose, kur sniego danga ne itin stora ir neapledėjusi, varomosios medžioklės galėjo tęstis ir sausį. Tokio draudimo paskelbimas tik dar kartą įrodo, kaip medžiotojais nepasitiki Aplinkos ministerijos pareigūnai. Varomosios medžioklės daugiausia neigiamos įtakos, esant giliai ir apledėjusiai sniego dangai, turi tik stirnoms. O šernus, kaip gali prisiminti seni medžiotojai, medžiodavome dar ir ne tokiomis žiemomis, kai esant tokiai storai sniego dangai dar spausdavo ir 25 OC šaltis. Mūsų žvėrys tokiomis klimato sąlygomis gyvena šimtmečius ir prie jų yra prisitaikę. Ir tik keletas ankstesniųjų žiemų buvo lengvos ir besniegės.

Daug medžiotojų klubų dar prieš Naujuosius metus sustabdė visų žvėrių medžiokles visais galimais medžioklės būdais. Jeigu medžioklės plotuose šernų gyvena beveik optimalus skaičius, tai galima ir nemedžioti sausį ir vasarį. Tačiau šernų medžioklių šiais laikais pramoginėmis-sportinėmis jau nepavadinsi – vystomas kažkoks šernininkystės ūkis. Kai kuriuose medžioklės plotų vienetuose šernų gyvena dešimt kartų daugiau nei rekomenduojama. Tad ar galima 100–150 ilgašnipių, tenkančių tūkstančiui hektarų miško, bandą palikti vasarai? Jeigu miškinių kiaulių nesumažinsi, anksčiau ar vėliau išplis infekcinės ligos ir pradės masiškai gaišti žvėrys. Afrikinis kiaulių maras jau klajoja Peterburgo apylinkėse...Dėl besaikio žvėrių šėrimo žiemą, vasarą sutrikus šernų veisimosi periodiškumui, netgi žiemos mėnesiais miškuose bindzinėja dar dryžuoti paršeliai. Tokie mažyliai gilios žiemos tikrai neišgyvens, gaiš ir galimai platins infekcines ligas. Tad nori nenori daugelyje medžioklės plotų jauniklius šerniukus reikia intensyviai medžioti iki pat jų medžioklės sezono pabaigos, o likusią motininę bandą papildomai maitinti, kad pavasario šernės sulauktų neišsekusios ir atvestų gyvybingų sveikų paršelių vadas.
Medžioklės plotuose nereikėtų tiek daug priveisti šernų. Aplinkosaugininkai sugalvoja visokius medžioklės apribojimus, kad medžiojamųjų gyvūnų užsiveistų kuo daugiau. Tačiau ar nevertėtų pradėti reikalauti iš medžiotojų ūkininkauti taip, kad žvėrių gausa medžioklės plotų vienetuose būtų artima optimaliai, kad tarp atskirų gyvūnų, tarp gyvūnų ir augmenijos nusistovėtų normali pusiausvyra. Juk laikant nepagrįstai daug vienų gyvūnų neišvengiamai mažėja kitų, netgi kyla grėsmė jiems išnykti. Nuo kai kurių žvėrių gausumo gali išnykti ir atskiros saugotinų augalų bendrijos.

Dabar stengiamasi pagausinti Lietuvos miškuose gyvenančių vištinių paukščių – kurtinių, tetervinų, jerubių. Bet kai miškuose knibždėte knibžda šernų, lapių, mangutų, kiaunių, ar gali tos pastangos duoti teigiamų rezultatų?
Tad ką duoda varomųjų medžioklių uždraudimas? Lietuvoje oro sąlygos gali keistis kasdien. Gali atsitikti ir taip, kad kol draudimas įsigalios, prapliupęs lietus ištirpins visą sniegą. Beje, taip atsitiko ir šį kartą, nes vos tik varomąsias medžiokles draudžiantis įsakymas išvydo dienos šviesą, prasidėjo atlydys ir prapliupo lietus. Po dienos kitos tikriausiai vėl šals ir ištižęs nuo lietaus sniegas virs ledu. Taip vėl pablogės sąlygos kanopiniams žvėrims išgyventi. Tad kodėl tokių klausimų sprendimo nepalikus patiems medžiotojams, kurie geriausiai mato vietines gamtos sąlygas ir medžioklę gali sustabdyti tą pačią dieną netgi jau atvykę į medžioklės plotus, jeigu to reikia. O oro sąlygoms pasikeitus po savaitės ar dviejų gali medžioklę atnaujinti. Taigi rašant įsakymus lenktyniauti su kaprizingu Lietuvos klimatu kažin ar verta... O ir pats draudimas ne visai toks, koks galėjo būti. Įsakymu visiškai uždraustas medžioklės būdo varant taikymas. Tačiau atsisakę medžioti miškuose šernus ir elnius varomosiose medžioklėse, medžiotojai juk galėjo šokti ant slidžių ir pasivaikyti laukuose lapes, kurių skaičių verkiant būtina mažinti. Todėl varomųjų medžioklių laukuose uždrausti tikrai nereikėjo. Žinoma, plėšriuosius žvėris medžioti galima ir kitais būdais – tykojant prie masalo, sėlinant ar su urviniais šunimis. Tačiau tokiose medžioklėse dėl jų specifikos dalyvauja labai mažai medžiotojų. Tykojimo medžioklėms populiarumo neprideda tai, kad šaunant žvėrelio negalima apsišviesti medžiokliniu prožektoriumi ir tamsoje vietoj kiaunės ar manguto gali nupyškinti zuikį. Nėra daug urvinių šunelių, kurie sugebėtų žvėrį išvyti iš urvo. Dažniausiai po žeme lojant keturkojui pagalbininkui žvėrį tenka atsikasti. O kiek tada reikia įdėti darbo, kai dirva įšalusi pusmetrį ar daugiau? Retas medžiotojas to imasi. Be to, iškasęs giliausią duobę, dažnai vietoj lapės ar manguto urve aptinki barsuką, kurio medžioklės sezonas jau seniausiai pasibaigęs. Tada iš viso apmaudu, nes sunkus pusdienio darbas nueina perniek. Prie lapės, žinoma, galima ir prisėlinti, tačiau tuo užsiima vėlgi tik pavieniai medžiotojai. Kai žiema gili, intensyviau medžioti reikia ir vilkus, nes ten, kur jų esama daugiau, iki pavasario labai išretės stirnų kaimenės. Kodėl nebūtų galima tyliuoju varymu pereiti kvartalą kitą vilkų pėdomis? Nieko neatsitiktų, kad tyliuoju varymu, vienam kitam varovui einant šernų pėdomis, būtų medžiojami ir šernai, ypač tuose plotuose, kur jų skaičių būtina mažinti. Taigi tyliojo varymo ir varomųjų medžioklių laukuose tikrai uždrausti nereikėjo.Įsakymu skelbiama, kad varomosios medžioklės uždraudžiamos 2010-2011 metų sezonu. Tačiau jokiuose medžioklę reguliuojančiuose dokumentuose nėra nurodyta, kada medžioklės sezonas prasideda ir kada baigiasi. Tai reglamentuota tik atskiroms medžiojamųjų gyvūnų rūšims. Tačiau daug gyvūnų medžiojama visus metus. Galima tik daryti prielaidą, kad medžioklės sezonas baigsis 2011 m. balandžio pirmąją. Vadinasi, plėšriųjų žvėrių varant laukuose nebus galima medžioti ir kovo mėn., kai sniego gali iš viso nelikti. Tad ar buvo reikalingas toks įsakymas?

Medžiotojai, nors ir neturėdami galimybės medžioti aktyviai, dažniau turėtų lankytis savo medžioklės plotuose, nes snieguotą žiemą žvėrys lengvu grobiu tampa brakonieriams. Šie jokių sentimentų neturi: smaugia visus iš eilės žvėris kilpomis, šaudo prie šėryklų ar pro visureigių langus į pakelės sniegynuose įklimpusias stirnas. Apmaudu, kad tarp tokių šaulių atsiranda ir vienas kitas, turintis medžiotojo bilietą. Medžiotojų kolektyvai turėtų labiau domėtis savo narių veikla. Tačiau dabar yra labai daug „priveista“ neasocijuotų šaulių, nepriklausančių medžiotojų organizacijoms ir neturinčių medžioklės plotų. Apmaudu ir tai, kad aplinkosaugininkai amžinai neturi benzino...
Nereikia persistengti ir medžiotojus raginant šerti žvėris (tų ragintojų tikrai daugybė). Jie tai daro patys, o kai kuriuose medžioklės plotuose netgi per daug. Tegul šernai nors kiek prasimano ir natūralaus pašaro. Senais laikais, kai šaltų ir sniegingų žiemų būdavo gerokai daugiau, stambieji kuiliai net pusmetrinį dirvos įšalą versdavo. Dabar tokių vaizdų neišvysi. Šernų knyslės pradės atrofuotis. Dar kiek pasirankioja gilių po ąžuolais derliaus metais, o šiaip visas ilgašnipių maitinimasis vyksta ūkininkų pasėliuose ir šėryklose. Greitai ir šerniena nesiskirs nuo kiaulienos... Reikia žvėrims žiemą pagelbėti pašarais, bet tik tiek, kad išgyventų. Stirnoms, jei yra galimybės, praverstų nustumdyti sniegą mėlynynuose ir viržynuose, padaryti priėjimo trasas prie dar medeliais neapsodintų kirtaviečių. Tegul ir stirnos kuo daugiau maitinasi natūraliais pašarais.

Prasti reikalai tik su kurapkomis. Bet ir čia raginimai nepadeda. Kurapkos beveik nemedžiojamos, todėl ir lesinti jų niekas neskuba. Juo labiau kad tinkamai įruošti lesyklą-slėptuvę taip, kad ją paukščiai lankytų, nėra paprasta. Vien tik dėl akių suremti eglišakių kupetą (beje, anksčiau dažniausiai taip ir būdavo daroma), kad imituotų laukų vištelių globą – ne išeitis. Paprasčiau būtų nustumdyti sniegą nuo žiemkenčių plotelių, kad laukų vištelės galėtų maitintis rugių ar kviečių želmenimis. Tačiau šį darbą būtina derinti su žiemkenčių pasėlių savininkais. Jei tokių sniegingų žiemų ateityje bus daugiau, raibųjų pagausinti nepavyks. Reikia tik tikėtis, jog jos, kaip ir tetervinai, kurtiniai bei jerubės, bent neišnyks dar kurį laiką...

O medžiotojams daug maloniau, kai jie patys viską daro savo iniciatyva, o ne baksnojami įvairių reguliuotojų. Kontroliuojamas kiekvienas medžiotojo žingsnis. Medžiotojams patikėta medžiojamosios faunos globa, saugojimas, gausinimas bei gausos reguliavimas. Tad ar nepakanka to, kad medžiojamoji fauna klesti ir gausėja (išskyrus tik tas rūšis, kurių suklestėjimui medžiotojai mažai ką gali padėti, beje, iš dalies ir dėl visokių neprotingų draudimų)? Ar reikia dar medžiotojus niuksėti kaip kokius rambius mulus? Uždraudus varomąsias medžiokles tik prasidėjo išpuoliai prieš medžiotojus žiniasklaidoje, nes kiekvienas pilietis ir netgi žurnalistas tą draudimą suprato savaip. Kai kas įsitikinęs, kad ministras uždraudė absoliučiai visas medžiokles. Ir medžiotojus, kokį šerną nupyškinusius jau po įsakymo įsigaliojimo nors ir ne varomosiose medžioklėse, o kitais būdais (tykojant), kala prie sienos kaip didžiausius brakonierius. Taigi varomosios medžioklės draudimo įsakymas sukėlė tik sumaištį ir nieko daugiau...

up.lt