Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Sodybos šeimininkas apžiūrėjo įvykio vietą. Pagal pėdsakus, kas čia medžiojo, buvo sunku pasakyti. Nutarė – vilkas. Labanoro girioje jie gyvena. Apie lūšį nė mintis į galvą neatėjo, nes jos iš čia pradingo maždaug prieš 30 metų.

Vis dėlto paskambino gamtininkui ir medžiotojui Jonui Jaksebogai, irgi labanoriškiui. Mat jis – apylinkėje žinomas miško žvėrių žinovas, o paskui lūšis sekiojęs vos ne pusę amželio.

J. Jakseboga, metęs visus darbus, nulėkė prie sodybos. Iš vakaro buvo vos vos pasnyguriavę, todėl pėdsakai buvo labai neryškūs, tik jų žymės. Kad ne vilko, suprato išsyk – vilkų pėdos dažnai eina eilute, taip jiems patogiau, nes krūtinės ląsta siaura. O čia žengta plačiau. Ne tik žengta – padaryti bent keli šuoliai, kurių kiekvienas – maždaug po keturis metrus.

Ir tik miške per naktį užšalusioje balutėje išryškėjo stambūs lūšies pėdsakai. Tokią koją galėjo turėti galingas patinas.

Prieš 30 – 40 metų Labanoro medžiotojai ir jų svečiai sumedžiodavo maždaug po tris, kartais – net penkias lūšis per metus. Labanoro lūšims nė Raudonosios knygos nebereikėjo – iš girios jos dingo anksčiau. Žinoma, bėdą lengviausia suversti medžiotojams. Taip buvo ir yra daroma. Neslėpkime – net ir uždraudus lūšių medžioklę ne vienas šaulys tyliai nusišaudavo tą puošnų žvėrį. Bet dažnai užmirštame apie kilpininkus. Anais laikais ne tik lapių, kiaunių, bebrų kailiukai būdavo brangūs. Nemenkus pinigus kai kas mokėjo ir už vilkų, ypač lūšių kailius butams papuošti. Kiek vilkų sumedžiota su kilpomis, vis dar apsivijusiomis kaklą ar koją, kai žvėriui pavykdavo ją nuplėšti nuo medžio! O juk vilkai protingesni, į kilpas taip lengvai, patikliai nelenda kaip lūšys. Šios šiaip jau taikosi ne bėgti, bet slapukauti. Na, kaip ir tinka katėms. Todėl mėgsta tankumynus ir būtinai – netoli esantį upelį, ežerėlį. Kad viskas būtų „po ranka“: ir stogas, ir maistas, ir vanduo. Lūšies ir eisena – slapukautojos, kailis nuo pat pavasario panardina ją į mirgančių šešėlių ir šviesos karalystę. Pataitės laikosi gimtųjų vietų, nors jų medžioklės plotai, palyginus su žvėreliu, milžiniški – kaip dvaro valda.

Tik retas medžioklinis šuo, dažniau laika, drįsta prieiti arčiau lūšies, pulti ją, varyti medžiotojų linijon. Būna, kad vos pajutę lūšį šunys, ką tik drąsiai puolę stambiausius šernus, ima inkšti, pabruka uodegas, glaudžiasi arčiau žmonių ir lodami bei akimis rodo, kur siaubas tyko. Matyt protėvių dvasia jiems sako – vienas prie to baubo neik. Taip išars, išakės snukį nagais, kad ir tobuliausios kosmetinės operacijos nebepadės. O jei dar užpakalinių kojų nagais – skustuvais brūkštelės papilvėn – žarnigalių nebesurinksi...

J. Jakseboga pasakojo, kad žiemą, eidamas varovauti, ne sykį pastebėjęs – iš paskos sekusi lūšis. Žinoma, per pagarbų atstumą. Ne smalsumas ją veda. Kai miškuose būna žmonės, tarkim, medžiotojai ar medkirčiai, lūšis irgi sukinėjasi kur nors šalia. Mat žmonės pabaido kokį pasislėpusį kiškį ar po krūmeliu prigludusią stirnikę, o tie padarėliai ir yra svarbiausias lūšių tikslas. Juk šiaip, be žmonių, galėjo ir prasliūkinti pro šalį.

Atrodytų, universalus medžiotojas – ir ant storesnės šakos virš žvėrių tako gali tykoti (labai retai), gali priglusti kokiame krūmyne, prie žemės prisiploti, eisi pro šalį – nepastebėsi. Ir kojos eiklios, šuoliai dideli. Bet gyvenimas nelengvas. Puiki rega, klausa, galingas vikrus kūnas, mirtini nagai – o širdukė mažytė. Jei išsyk nepaklojo aukos, tai dar maždaug 50 ar 100 metrų mėgina prisivyti, o paskui gula pailsėti. Vėliau tik pagal šviežius pėdsakus pavyksta nužiūrėtą laimikį aptikti. Arba ieškoti kito. Taip dažniausiai ir būna. Sykį išgąsdintas žvėrelis būna labai atsargus.

Jauniklių atvedama dažniausiai 2–3. Kai paauga, išeina gyvenimo mokyklon. Kokia ta mokykla? Tinkamai pasislėpti ir gerai medžioti. Pirmasis etapas: vaikai turi ramiai atvaryti grobį prie pasalos, kurioje tūno motina. Kaip jie tą aptaria, sutaria, suplanuoja – sunku įsivaizduoti. Bet paskiau sekasi. Ir jau vaikai pamainomis ima tykoti pasaloje.
Jei prieš aštuonetą ar dešimtį metų lūšies pėdsaką pamatyti būdavo retenybė ir didelis džiaugsmas, tai dabar per medžiokles jos vis dažniau pasirodo medžiotojams.


Beveik dviejų metų sulaukę patinėliai priversti palikti motiną ir keliauti sau. Pataitės kažkaip sugeba pasidalinti plotus, nors irgi tenka savų ieškotis. Joms šiek tiek lengviau – patinėliai į savo valdas dažniausiai priima be pykčio.

O jiems patiems kelionės būna sunkios. Belovežo girioje specialistai lūšims pritvirtintais radijo siųstuvais stebėjo jų keliones girioje. Vienas patinėlis su tuo siųstuvu buvo sumedžiotas pusiaukelėje tarp Belovežo ir Maskvos. Šimtai kilometrų, beieškant tinkamos vietos apsigyventi...

Bet tai yra ir rūšies genetinio tvirtumo garantija. Kada genų rinkiniai nešiojamai per tokias tolybes, kalbėti apie lenkiškas, baltarusiškas, rusiškas ar lietuviškas lūšis nėr prasmės. Mūsų lūšių kraujo giminės dabar galbūt gyvena kažkur prie Uralo...

Ir tas Labanoro girios ožį patiesęs patinas – ne iš Labanoro. Lūšių pėdsakų čia jau kada nieks nematė. Nebėr tarp gyvųjų ir kažkada gyvenusių, bet iškeliavusių lūšių. Matyti, jo atžygiuota iš anapus Ignalinos, iš Ažvinčių girių. Ten jų dar yra.

Lūšis mums ir dabar gana paslaptingas gyvūnas. Seniau irgi nedaug žinota. Net mokslininkų. Štai ištrauka iš Jurgio Elisono knygos „Mūsų šalies žinduoliai“ (Kaunas, 1932; kalba netaisyta): „Pasiklausinėk senesnių žmonių, ypačiai tų, kurie visą amžių giriose ir miškuose gyveno, nuolatos įvairių reikalų su laukiniais gyvuliais turėjo, ir tikrai ką nors apie lūšį iš jų išgirsi. Sužinosi, kad kitą kartą lūšis tiek dažna pas mus buvusi, kad nuo jos tekdavę pagiriais ir pamiškiais ganomi galvijai stropiai saugoti. Štai mano mokinio užrašytas vaizdelis.

„Viena senutė papasakojo man, ką jinai girdėjusi nuo savo motinos apie išnykusį Lietuvos gyvulį – lūšį. Ganę piemenys bandą, ir užpuolęs juos žvėris stačiom ausim ir dideliais nagais. Išsigandę piemenys ėmę namo bėgti rėkdami: „Užmario vilkas atbėgo ir pjauna gyvulius!“ Vyrai paėmę šunis ir pėdomis susekę tą gyvulį, kuris buvo įlindęs kažin kokian urvan. Paraginę tan urvan šunį lįsti, o kai šuva įlindęs, tai tasai gyvulys griebęs jį nagais už nugaros ir nuplėšęs nuo jo kailį. Tačiau vyrai tą gyvulį užmušę. Jo kailis buvęs rainas“.

Ar apie vilką kas nors sakydavo – užmario liūtas? Ne, nes buvo nuolatinis kaimynas. O lūšys pasitaikydavo retai, garsas apie vieną matytą žvėrį eidavo per kelias parapijas.

Miškuose ir dabar vaikai pasiklysta. Anksčiau tokių bėdų būdavo gerokai dažniau. Kaip vaiką suturėti, kad tankmėn nelįstų? Paprastai – miške vilkas tyko, lūšis virš galvos medyje tavęs tik ir telaukia, o kur dar raganos trobelė? Irgi tik giliai miške. Ne žydinčioje vaistažolių pievoje. Vaikams įvaroma baimė vėliau virsta įsitikinimu. Na, raganų gal nebebijome, bet vilkas ir lūšis – vis dar baubų siaubų įsikūnijimas. Net ir toks žinomas zoologas kaip J. Elisonas nejučia pasidavė legendai, jog kažkada lūšių būta daug. Per amžius tai buvo retokai pasitaikantys plėšrūnai. Ne dėl to, kad trūktų svarbiausio grobio – stirnų, kiškių, stambių girios paukščių. Tiesiog toks jų gyvenimo būdas, kaip kad panterų, jaguarų, pumų. Aplink turi būti didžiulė valda su vienu šeimininku (išimtis – motina su jaunikliais). Kodėl juodųjų gandrų visada būdavo nedaug? Giriose stambių medžių lizdams trūko? Pelkių, upių upelių? Ne. Kodėl gervės naujos poros apsigyventi neprisileidžia arčiau kaip per porą kilometrų? Lesalo maža? Šimtui gervių – į valias. Bet ne, veja šalin. Kodėl taip daro – atrodo, tiksliau pasakyti niekas negali.

Taigi J. Elisonas, rašydamas apie lūšis, trupučiuką klaidino skaitytojus, jog kažkada jų buvę daug. Taip, lūšys būdavo vertinamos, bet tik dėl lūšenų. Puikesnių žiemos kepurių ar kailinaičių nesugalvosi. Kaip tik dėl to jos minimos Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos 1529 metų Statute. Poskyryje „Žvėrių kainos“ užrašyta: „Taip pat nustatome laukinių žvėrių kainas: už stumbrą – dvylika rublių grašių, už briedį – šeši rubliai grašių, už elnią, patiną ar patelę – trys rubliai grašių, už mešką – trys rubliai grašių, už arklį ar kumelę – trys rubliai grašių, už šerną, patiną ar patelę – rublis grašių, už stirną – puskapis grašių ir už lūšį – rublis grašių.“ (Rublis – tai 100 grašių, kapa – 60 grašių, grašis – 10 pinigėlių, – aut. pastaba). Legendų apie vilko garbinimą senovėje šalininkams tas dokumentas labai nepalankus – saugotinų ir šio to vertų žvėrių sąrašuose vilkai niekur neminimi.

Bet grįžkime prie lūšių. Ne visai pagrįstų tvirtinimų, panašių į J. Elisono, rasime ir daugiau. Antai knygoje „Lietuvos fauna“ (Vilnius, 1988) pastebima: „Lietuvoje vienas iš pagrindinių lūšių priešų yra vilkas. Įvairiose arealo vietose tyrimais įrodytas dėsningumas: intensyviai naikinant vilkus, visuomet padaugėja lūšių. Vilkas yra mitybinis konkurentas, bet palankiomis sąlygomis abi rūšys gali sėkmingai egzistuoti kartu. Kai maisto abiem rūšims neužtenka, paprastai pirmiausia sumažėja ne vilkų, o lūšių. Stebėjimai Lietuvoje rodo, kad toje miško dalyje, kur pasirodo vilkai, lūšys dingsta.“ Čia derėtų pastebėti, kad šio apibūdinimo autoriai rėmėsi garsių Rusijos mokslininkų nuomone, jų tyrimais. Net ir pasakymas „Stebėjimai Lietuvoje rodo...“ ne visai tikslus, nes nurodytas šaltinis – G. Karcovo knyga „Belovežo giria“ (1903).

Taip, kai vilkų daug, o maisto maža, lūšims būna prasčiau ar gana prastai. Tą ir matė tyrinėtojai didžiosiose Rusijos giriose. Lietuvoje medžiotojai ne sykį yra aptikę – viename kvartalo kampe miegojusi lūšis, kitame – vilkai. Maža to – vilkų sumedžiotą stirną ėdė ir lūšis, nors vilkai ilsėjosi visai netoliese. Bet buvo prisiėdę. Vilkai lūšį jei ir pasigauna, tai dažniausiai tik atvirame lauke. Įšokusi į medį ji net nuožmiausiai Striukio Beuodegio „brigadai“ gali rodyti špygą. Vilkus alkis ima kankinti anksčiau nei lūšį, nes ši, kaip katinams ir tinka, moka taupyti energiją. Taigi net alkaniausių vilkų būrys nelauks po egle, kol nukris iš bado nusilpusi lūšis. Jei ji ir imtų labai kentėti alkana, nelauks paskutiniosios, įsitvėrusi šakos, imsis ryžtingo, kartais beprotiško sumanymo išgelbėti savo kailį. Dar niekas ir niekada nerado vilkų prispaustos ir iš bado medyje numirusios lūšies skeleto...

Čia prisiminiau taisyklę, anksčiau galiojusią JAV gaisrininkams. Kaip ir pas mus dabar, seniau jie vis važiuodavo į medį įsikorusių ir bijančių lipti žemyn katinėlių gebėti. Nežinau, kaip dabar, bet tada, įgrisus tiems skambučiams, gaisrininkai turėdavo teisę pasakyti:

- Pakniauks pakniauks ir pats nulips.

- Jūs beširdžiai! Katinėlis mirs iš bado.

- Ne. Nulips pats. Ar matėte kur nors iš bado medyje mirusio katino skeletą?

O kalbant apie lūšių ir vilkų santykius galima pasakyti paprastai: parodykite man tokį kvailą vilką, kuris pultų kautis su lūšimi, jei už puskilometrio ganosi stirnaitė ar elniukas, o aname kvartale kriuksi šiųmečiai šerniukai...

Taigi bent jau Lietuvoje ne vilkai yra didžiausi lūšių priešai. Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorių Laimutį Budrį telefonu pagavau Šešuolėlių miškuose. Su vietos miškininkais savaitgalį vežiojo žvėrims pašarus, vaikštinėjo po mišką, ieškodamas kilpų. Paklausiau – kokią baudą dabar reikėtų užmokėti, sumedžiojus ar kilpa pagavus lūšį? Septyniolika tūkstančių litų! Net ir visas Lietuvos lūšis kilpomis išgaudžius, kailiukus brangiai pardavus, tokios sumos nesurinksi. Taigi neapsimoka, labai pavojinga. Geriau tegul į kilpas lenda stirnos, jauni briedžiai, elniai. Taip galvoja jauni ar pusamžiai vyrai pačiame jėgų žydėjime, nes būtent jie stato kilpas ir pagrįstai galvoja, jog prie piniginių socialinių išmokų valstybė privalo pridurti ir natūra... O jei pakliuvo lūšis – tegul ten ir supūva.
Šiaip L. Budrys, išgirdęs apie vėl pasirodžiusią Labanoro lūšį, pridūrė – jei prieš aštuonetą ar dešimtį metų lūšies pėdsaką pamatyti būdavo retenybė ir didelis džiaugsmas, tai dabar per medžiokles jos vis dažniau pasirodo medžiotojams. Drąsios, lyg žinodamos, jog yra neliečiamos.

O tas ožį patiesęs patinas, atrodo, bus padaręs ir itin puikų darbą. Vieną gerą žinią tuoj atsekė kita, dar džiugesnė. Per medžioklę Labanoro girioje ant kvartalinės linijos buvo pasirodžiusi motina su dviem jaunikliais. Pasirodė žmonėms, grįžo miškan, paskiau vėl visu gražumu išlindo.

Žinau tą girios vietą, kurią nuo senų laikų labiausiai mėgo Labanoro lūšys. Ir dabar jos ten kažkur sukiojasi.

Žinau, bet nesakysiu, kaip nesako ir medžiotojai. Prasitarsi – ir kaipmat įtrauks į lankomą turistinį maršrutą. Juk Europoje, norint parodyti vietą, kur dar gyvena laukinės lūšys, teks kopti į priekalnių miškus, bristi į Rusijos girias ar brautis per Skandinavijos uolynus. O čia – žmonių pašonėje.

grynas.lt