Su medžiotojais - nuo vaikystės

Sekmadienis, 19 Rugsėjis 2010 08:08

Buvusi plungiške, dabar jau daugiau kaip dešimt metu Kaune gyvenanti Rasa Kalvaityte Liaudanskiene nuo vaikystes bendrauja su medžiotojais. Dešimties metuku mergaite buvo pati tikriausia varove. Ji su tada buvusiu „Staneliu“ burelio vadovu, o dabar Plunges medžiotoju ir žveju draugijos pirmininku Zenonu Vaištaru išvaikšciojo daugybe mišku. Anot Rasos, tai - gamtos apdovanotas žmogus, mokantis ja jausti, medžiotojas iš pašaukimo. Tokiu medžiotoju kaip Zenonas daugiau nebuvo sutikusi... Surikiaves vyrus medžioklei, jis stodavo varovu puseje ir su savo lietuviu veisles skaliku Piratu daugybe šernu medžiotojams išvarydavo. Kartu visada budavo ir mažoji Rasa. Ne karta ja, šernu pedomis nuklydusia gilyn i giria, Zenonas vos prisišaukdavo. Ne karta mergaite per upelius išnešdavo, užklimpusia snieguose ištraukdavo.
Dabar apie Rasa Zenonas sako: „Tai be galo drasi moteris. Keliolikos metu buvo, kai su manim eidavo medžioti. Ne syki manguta, kai šuo neistengdavo, iš urvo yra už koju ištraukusi. Aš su ja niekada nesielgiau kaip su vaiku. Kiek mudu šernu ir kitokiu žveriu esame išvare medžiotojams...“
Neilgai trukus, treju su puse metuku Rasos sunelis Justas turetu mamos pomegiu susidometi. Mat vyresni Justo draugai jau klausosi, kaip jis su mama ir bociumi tikroje medžiokleje pagulde šerna ir lape, kaip bokštelyje kartu tykojo... Žino, kad, i bokšteli ilipus, negalima kalbetis – atejes žveris gali pajusti.
Rasos tetis medžiotojas Romualdas Kalvaitis vaikui jau net kieme yra sukales žveriu tykojimo bokšteli. Rasa stengiasi sunui iskiepyti meile gamtai ir žveriui.
Pirmasis Rasos trofejus buvo fazanas. Draugai lenkai pakviete i šiu paukšciu medžiokle. „Iš vyru reakcijos supratau, kad moterys pas juos medžiokleje nera dažnas svecias, todel privalejau irodyti, kad ne vien vyrai turi taiklia aki... Net ir per egzamina medžiotojo bilietui gauti maciau kreivus vyru žvilgsnius, jutau pašaipas, girdejau komentarus. Tik po dvieju taikliu šuviu i pati taikinio centra visa tai dingo... vyrai nušciuvo. Jie suprato, ka gali moteris...“ - pasakoja Rasa.
„Nenoriu buti ponia, isodinta i bokšteli, prie kurio garantuotai ateis prijaukinti žverys, kad po to galeciau girtis sumedžiotu žveriu skaiciumi. Man medžioti - daug svarbiau nei sumedžioti. Ir parako kvapas tikrai ne pirmojoje vietoje. Kai medžioklese su varovais matau, jog i linija atbega stirnos, imu judeti - tegu pamato ir bega pro kita medžiotoja. Aš negaliu i stirna šauti. Medžiokle – tai darbas, žveries pergudravimas, o kartu ir poilsis, atitrukimas nuo kasdienybes, ramybes ieškojimas. Ko gero, i miška traukia ir nuo vaikystes juntamas jo kvapas. Tai puikus hobis ir moteriai.
Kai sulauksiu senatves, nenoriu sedeti prie židinio. O jeigu ir teks, tai bent anukams turesiu ka papasakoti...“ - desto R. Liaudanskiene.
Be medžiokles, ji dar domisi žirgu sportu, kalnu slidinejimu, megsta fotografuoti. Vairuoja motocikla, o apie mašina jau nera ko ne kalbeti. Tikrai ta moteris senatveje tures ka papasakoti savo anukams. Bet dar idomiau, kaip ji svajoja, su jais kada nors patraukti i medžiokle. Jos svajoniu trofejus - leopardas.
„Tikiu kad man pavyks ji sumedžioti - tam dar turiu daug laiko...“ – sako Rasa.

Kostas Slivskis

Draudžiama tinklapyje paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, platinti medžiagą kuriuo nors pavidalu be mūsų sutikimo. Atnaujinta Antradienis, 21 Rugsėjis 2010 09:48

Tik registruoti nariai gali rašyti komentarus.

Ypatingas skelbimas

Paieška

Informacijos Meniu

omargarimaur

reecho