Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Kaip akimirka pralėkė pavasaris ir vasara su paukščių giesmininkų trelėmis, pievų žydėjimu, liepos kaitromis, liūtimis ir vėtromis. Atrodo, visko būta tiek daug, bet viskas prašvilpė akimirksniu... Atšėliojo vestuves grakštuolės stirnos, jauniklius užaugino žvėrys ir paukščiai. Kai kurie sparnuotieji keliauninkai jau patraukė į šiltuosius kraštus. Mėnesio pabaigoje danguje pamatysime ilgesingai klykaujančius gervių ir žąsų trikampius. Gamtoje pamažu įsivyrauja ramybė.

Gerokai pailgėjusiomis naktimis dažnai pakyla rūkas, o mėnesiui baigiantis tarpumiškių pievas neretai pasidabruoja pirmosios šalnos. Rugsėjis – vorų mėnuo. Miškuose, parkuose, soduose, laukuose vorų tinklais apraizgyti visi medeliai, krūmai, žolynai. Saulėtomis dienomis ore draikosi voratinklių gijos. Jos, nusėdusios ant medžių, krūmų bei žolių stiebų, laukus, miškus ir pievas tarsi apgaubia baltu nuotakos nuometu.

Rugsėjį dar kiek pailgėja medžioti leidžiamų gyvūnų sąrašas: nuo pirmosios dienos prasideda briedžių ir danielių patinų, želmeninių ir baltakakčių žąsų, perkūno oželių, slankų, fazanų, o nuo 15 d. kuoduotųjų ančių, laukių bei karvelių keršulių medžioklės. Kokiu tikslu perkūno oželių, slankų, kuoduotųjų ančių, laukių bei keršulių medžioklės terminai pavėlinti puse ar mėnesiu (šių paukščių medžioklės atidarymas visada būdavo rugpjūčio 15 d.), taip ir neaišku, tuo labiau kad praėjusį medžioklės sezoną apie 30 tūkst. Lietuvos medžiotojų tesumedžiojo 61 kuoduotąją antį, 311 laukių, 313 slankų, o Aplinkos ministerijos paskelbtoje sumedžiotų gyvūnų suvestinėje perkūno oželiai ir keršuliai iš viso neminimi, nes jų greičiausiai sumedžiota tik vienetai.

Matyt, tokių atskirų gyvūnų medžioklės terminų kaitaliojimu siekiama tik supainioti medžiotojus, medžioklės taisykles padaryti dar smulkmeniškesnes ir mažiau suprantamas. Negerėja briedžių sumedžiojimo limitų nustatymo tvarka. Nieko nepaaiškindama ir neatlikdama jokių papildomų tyrimų, kontrolinių žvėrių apskaitų, Aplinkos ministerija mažina arba visiškai panaikina rajonų medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitų nustatymo komisijų nustatytas briedžių sumedžiojimo kvotas.

Tada prasideda susirašinėjimai su Aplinkos ministerija dėl briedžių sumedžiojimo papildomų limitų skyrimo. Į miškų urėdijų paaiškinamuosius raštus dėl briedžių sumedžiojimo limitų skyrimo Aplinkos ministerija visiškai nereaguoja, nors, atrodytų, kas geriau gali įvertinti žvėrių ir miško santykius nei miškininkai ar miškų savininkai.

Paaiškinamuosius raštus rašo medžiotojų pirminių organizacijų (klubų, būrelių) vadovai – vienus raštus dėl briedžių sumedžiojimo limitų skyrimo, po to kitus dėl papildomų limitų, kai komisijų medžiotojų klubams skirtos briedžių sumedžiojimo kvotos Aplinkos ministerijos pareigūnų būna panaikinamos. Ką naujo gali parašyti medžiotojų klubų vadai, prašydami papildomų limitų, kai nepatenkinami pagrindiniai prašymai? Turbūt, be šūsnių popierių biurokratai pasijustų visiškai nereikšmingi ir nereikalingi... Tačiau kantriausiems ir atkakliausiems kartais pasiseka: po ilgų susirašinėjimų su Aplinkos ministerija gauni licenciją sumedžioti vieną kitą miško galiūną.

Žinoma, pas mus briedžių nėra tiek daug, kaip Švedijoje. Tačiau tiek ir nereikia. Daugelio medžioklės vienetų medžioklėtvarkos projektuose numatyta vystyti stirnų ar tauriųjų elnių medžioklės ūkį, o briedžiai dažnai įvardijami kaip nepageidautini žvėrys. Nesakau, kad dėl to briedžius reikia išnaikinti, tačiau yra nustatytos elninių žvėrių gausumo normos miško plote. Tad jeigu medžioklės plotuose daugiau priveisiama stirnų ar tauriųjų elnių, briedžių tenka auginti mažiau. Beje, nuo briedžių sunkiau apsaugoti ir miško želdinius, jaunuolynus, nes jie laužo ir lupa žievę nuo gerokai ūgtelėjusių medelių, kurių repelentais jau neapsaugosi, o ir tvoros briedžiams menka kliūtis.

Negi vėl norima Lietuvos miškuose priveisti briedžių tiek, kiek buvo sovietmečiu, kai miškininkai negalėjo sodinti pušų, uosių želdinių, o briedžių miškams padaryta žala dar jaučiama iki šiol. Švedijoje kitokios miško atkūrimo, atsikūrimo ir augimo sąlygos, o briediena užima svarbią vietą tos šalies maisto pramonėje. Pas mus to nebus niekada, todėl briedžių miškuose reikėtų laikyti tik tiek, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp miško jaunuolynų ir šių žvėrių klestėjimo.

2009–2010 metų medžioklės sezonu, Aplinkos ministerijos duomenimis, sumedžiota tik 2,5 proc. (147 briedžiai) 2009 metais Lietuvos miškuose suskaičiuotų briedžių (5827), o tai tikrai per mažai.
Nors tauriųjų elnių patinus medžioti galima jau nuo rugpjūčio vidurio, pačios šauniausios karūnuotųjų žvėrių medžioklės prasidės tik rugsėjo antrąją pusę, kai tarpumiškių pievas prieš aušrą pražildys pirmosios rudeninės šalnos, kai prasidės tauriųjų žvėrių vestuvių metas.

Tada, kaip ir medžiojant stirninus, elnių patinus galima bus pabandyti prisivilioti, pamėgdžiojant rujojančio patino konkurento maurojimą. Tam yra prikurta įvairiausių birbynių, tačiau kiek daugiau patyręs medžiotojas sugeba šakotaragį prisišaukti netgi pūsdamas į trijų litrų stiklainį. Elnias prisiviliojamas netgi paprasčiausiai lazda barškinant į krūmus ar medžių šakas, o dar sėkmingiau tarškinant vieną į kitą elnio ragų atšakas. Rujos įkarštyje įsiaudrinęs raguotis, reaguodamas į tokius garsus, dažnai atšuoliuoja tikėdamasis pasigalynėti su konkurentu.

Nors Lietuvoje dar mažai sumedžiojama tauriųjų elnių patinų ir įsigyti puikų trofėją – ragų karūną, konkurencija tarp medžiotojų didelė, kas bent kartą pasiklausė tauriųjų žvėrių riaumojimo rujos metu, norės tai išgirsti vėl ir vėl. Miško glūdumoje priešaušriu, šviečiant mėnulio pilnačiai, šakotaragių maurojimas skamba taip galingai, išdidžiai, kad šiurpuliukų ,,skruzdėlės“ bangomis ritasi nugara ir pasijunti žmogus toks menkysta gamtos karalijoje ir visai nesijauti esantis gamtos viešpačiu, nors rankose laikai modernų graištvavamzdį medžioklinį ginklą...

Na, o iš šiaurės traukiančių žąsų nuo rugsėjo pirmosios mūsų laukuose dar tikriausiai neaptiksime – teks taip pat palaukti pirmųjų šalnų... Savotiškai žmogų nuteikia tos klykaujančių žąsų virtinės, traukiančios dangaus skliautu. Turbūt nėra žmogaus, kuris, išgirdęs žąsų gagenimą dangaus aukštybėse, neužverstų aukštyn galvos ir nepalydėtų akimis tvarkingo šių stambių paukščių trikampio, traukiančio ar į šiaurę pavasarį, ar į pietus rudenį.

Ir nesvarbu, koks bebūtų dangus: ar aptrauktas sunkių pilkų debesų, ar barstantis krušą, snaiges, pro debesų properšas blykčiojant saulės spinduliams, ar mėlynas mėlynas su voratinklių baltais ,,parašiutais“ – praskrendančių žąsų gagenimas visada sujaudina žmogaus sielą, pavasarį sukeldamas svajingą nerimą, o rudenį – truputį graudų liūdesį.

Vargu, ar yra Lietuvoje daug medžiotojų, galinčių pasigirti gausiu šių stambių paukščių laimikiu. Gal tik pajūryje bei kai kuriuose Žemaitijos ir Pietvakarių Lietuvos rajonuose, kur žąsų apsistoja daugiausia, medžiotojai specialiai išsiruošia į žąsų medžiokles.

Šiaip jau viena kita žąselė tesumedžiojama atsitiktinai ančių, kurapkų ar kiškių medžioklėse. Aplinkos ministerijos duomenimis, praėjusio medžioklės sezono metu Lietuvoje tesumedžiota 271 žąsis (198 želmeninės ir 73 baltakaktės). Na, o tokia smulkmė kaip perkūno oželiai, keršuliai, slankos Lietuvoje praktiškai iš viso nemedžiojama. Nors šių paukščių medžioklės labai sportiškos ir romantiškos, ypač turint gerai dresuotą paukštinį šunį, lietuvaičiams visiškai neįdomios - paukščių kaulai per smulkūs. Dorojant laukinienos kepsnį, kaulas turi pro ausį prasikišti – tada tai jau šis tas...

O tam tinkamiausia kepta šerno šlaunis. Rugsėjį ilgašnipiams nebelieka javų laukų, tad kentės jau burbuoles subrandinę kukurūzai, bulvių ir runkelių plotai. Sumažėjus maitinimosi galimybėms laukuose, miškinės kiaulės vėl aktyviai pradės ieškoti šėryklų ir jaukyklų, o prie pastarųjų sugužės ir medžiotojai. Ir taip iki pavasario šers šernus ir medžios, pamiršę visus perkūno oželius, kurapkas, lapes, audines ir netgi bebrus. Bebrus pyškinti susigriebs tik pavasarį, kai baigsis šernų medžioklės... Ir verkšlens, kad darbščiųjų graužikų skaičiaus sureguliuoti neįmanoma.