Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Vidurvasaris – pats atostogų metas. Laisvesni nuo žemės ūkio darbų žmonės keliauja kas po egzotinius kraštus, kas Lietuvoje, vieni maudosi šiltosiose jūrose, kiti šaltesnėse, nelygu piniginės storumas... Tik ūkininkai žvelgia į baigiančių nokti javų laukus ir ruošiasi didžiajam darbymečiui – javapjūtei. Na, o medžiotojų luomo atstovai gali mėgautis išskirtinėmis vidurvasario medžioklėmis.

Šiuo metu keičiasi ir medžioklės pobūdis. Per žiemą, pavasarį ir vasaros pradžią šernams atsibodo jaukyklų gėrybės. Pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje papildę savo organizmus vitaminais, šlemšdami jaunas garšvas, kiaulpienes, dobilus ir kitokius žolynus, vidurvasarį ilgašnipiai puolė ragauti šviežio javų grūdo. Labiausiai nuo miškinių kiaulių nukenčia žirnių, avižų, kviečių pasėliai, o rugių laukuose šernai maitinasi tik skanesnio javo neaptikę. Paskui miškines kiaules pajuda ir medžiotojai, bent dalis jų, kurie beviltiškai „neprikepę“ jaukyklų bokšteliuose. Platūs javų laukai, nusidriekę pamiškėmis kartais ištisus kilometrus, daugybė šernų takų, vedančių iš miško į pasėlius.
Štai tada ir prasideda kūrybiškesnė, įdomesnė medžioklė. Vieni šauliai renčia tykojimo bokštelius prie miško sienos, vietose, kur tikimybė pasirodyti ilgašnipiams didžiausia, kiti surenkamus bokštelius stato prieš pat medžioklę žvėrių išguldytų javų vietose. Žinoma, braidyti po javus geriau būtų su žemės savininko žinia, juo labiau, kai tenka iš pasėlių lauko išvilkti ar išvežti nukautą stambų žvėrį. Pasėliams daugiausia žalos padaro šernės su gausiomis vadomis, nes motinos savo vaikams priguldo javų, kad šie galėtų lengviau pasiekti varpas. Liepą paršeliai dar maži ir medžiotojai į juos šautuvų vamzdžių nekreipia. Tačiau nusikaltimas ramiai sėdėti ir žiūrėti, kaip šernės su šeimynomis niokoja ūkininko pasėlius, laukiant, kada pasirodys tinkamas šauti žvėris.

Reikėtų kiaules iš pasėlių išvaikyti, gal net pašaudant į orą – nesvarbu, kad po to tinkamo medžioklės objekto tą vakarą ir nesulauksi. Žinoma, šernės su vaikais nemitusios nebus – išeis į kitus javų plotus. Tačiau kai šernai maitinsis pasiskleidę didesniuose plotuose, žala, padaryta pasėliams, bent atrodys mažesnė. Juk labai svarbu medžiotojams draugiškai sugyventi su žemdirbiais.

Liepą prasideda stirnų vestuvių metas – pats įdomiausias laikas medžioti stirninus. Ir čia jau kaip kas išmano: vieni ankstyvais rytais ar pavakariais bando ožį prisivilioti pamėgdžiodami jauniklio stirniuko pypsėjimą, mat stirninas žino, kad ten, kur pypsi stirniukas, turi būti ir jo motina. Kiti medžiotojai stengiasi stirniną prisivilioti pamėgdžiodami konkurento – kito ožio bliovimą. Kam pamėgdžioti sekasi sunkiau, paprasčiausiai stato bokštelius tose vietose, kur gausu stirnino ragais nutrintų krūmų ir medelių, kur ožio kanopomis iškapstyta žemė, kur būna iš anksto nužiūrėję žvėries lankymosi vietas. Geri visi būdai, jei tik naudodamasis jais sugebi priartėti prie žvėries tiek, kad galėtum pasigrožėti jo grakštumu, išdidumu, o jei taip jau nuspręsi, tai ir paleisi taiklų šūvį.

Praėjusį medžioklės sezoną Kauno rajone iš 618 sumedžiotų stirnų nušauti 139 patinai. 2010-2011 metų sezoną planuojama sumedžioti 789 stirnas, iš jų 181 stirniną. Taigi sumedžioti gražuolį stirniną laimė teks toli gražu ne kiekvienam šauliui. Beje, priminti tenka ir tai, kad šauliai, nesumokėję atitinkamos sumos elninių žvėrių selekcijos mokslų profesoriams, taikyti į stirniną negali, tad konkurencija dėl trofėjų kiek sumažėja.

Nuo liepos pirmosios (deja, be reikalo) prasideda miškinių ir akmeninių kiaunių, juodųjų šeškų medžioklės. Plėšriųjų žvėrelių skaičių mažinti būtina, tačiau tai daryti reikia savo laiku. Sumedžioti kailinį žvėrelį ir išmesti – nemedžiotojiška. Nors kailiai dabar didelės paklausos neturi, tačiau laiku sumedžioto žvėrelio kailinius tvarkingi medžiotojai vis tik randa kur panaudoti. Jeigu kiaunės ir šeškai įjunko pjauti vištas ar balandžius, nuo plėšrūnų galima gintis visus metus pagal Medžioklės įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, kur nurodoma, kad sodybose ir negyvenamuosiuose pastatuose bei jų priklausiniuose šių objektų savininkai ir naudotojai turi teisę šiuos žvėrelius gaudyti, nepaisydami medžioklės taisyklėse nustatytų terminų, naudodami taisyklėse nustatytas leistinas gaudymo priemones. Ši veikla netgi nelaikoma medžiokle ir ją vykdantis asmuo neprivalo būti medžiotoju.

Medžiotojai išmesti gali nebent tik kovus ir pilkąsias varnas, kurių medžioklė prasideda taip pat liepos pirmąją. Varnų ir kovų skaičių, žinoma, mažinti reikia, tačiau efektyviau tai būtų daryti birželį, kai paukščių jaunikliai tik ką palieka lizdus ir pradeda skraidyti. Liepą visos varnos jau gudrios ir atsargios, todėl jų sumedžiojama labai mažai ir šaudomos jos tik atsitiktinai kitų medžioklių metu.

Vidurvasarį ir seimūnų mintys sklando prie šiltųjų jūrų paplūdimių. Aktyviai pradėti taisyti medžioklės įstatymai įstrigo interesų pinklėse. Nelengva Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nariams apsispręsti, kai iš vienos pusės spaudžia medžiotojai, o iš kitos žemių ir miškų savininkai.

Tačiau sprendimus daryti būtina tuojau pat, nes medžiotojų ir privačių žemių bei miškų savininkų santykiai nėra normalūs. Yra medžiotojų, kurie, nieko nederindami, šeimininkauja piliečių privačiose valdose, bet yra ir ūkininkų, kurie tyčia javais, kukurūzais apsėja visas pamiškes, kad po to galėtų iš medžiotojų reikalauti kompensacijų už žvėrių suniokotus pasėlius. Pastaruoju atveju gal vertėtų įstatyme priimti nuostatą, kad medžiotojų organizacija (klubas, būrelis) turėtų teisę atsisakyti medžioklei naudoti vieno ar kito žemės ar miško savininko valdą. Jeigu medžioklę savo nuosavose valdose gali uždrausti žemės ar miško savininkai, tai kodėl atsisakyti savininkų žemių ir miškų negali medžiotojai.

up.lt