Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Gamtoje dažniau stebime gimimą ir augimą, bet ne brandą. Jai bus skirtas rugpjūtis ir visas ankstyvas ruduo. Dabar daugelio paukščių lizduose dar perimos dėtys, o anksčiau išskridę jaunikliai tik mokosi savarankiško gyvenimo. Paukščiai to išmoksta gana greitai, nors iki tikrų įgūdžių ir jiems toli, to bus mokomasi ir siekiama visą gyvenimą. Žvėrių jaunikliai savarankiško gyvenimo paslapčių mokosi ilgai – dabar daugelis jų tebeglobojami tėvų, jų būseną galima vadinti ankstyva paauglyste.

Be to, smėlėtame urvo dirvožemyje prisiveisė blusų ir gulėti urvo guolyje sunku. Todėl vieną dieną lapė susiruošė ir, lydima jau ūgtelėjusių, bet dar labai paikų ir nesavarankiškų jauniklių, patraukė ieškoti naujų namų. Vieta jiems parenkama paprastai – miško ar pievos pakraštyje, aikštelėje vidury rugių lauko, miško biržės krašte – svarbu, kad šviestų saulutė ir kad būtų tinkamas dirvožemis negiliam urvui išrausti.

Dieną jaunikliai dažniausiai lieka vieni. Jie mielai sektų paskui motiną, tačiau šiai tokia palyda netinka: šie tikrai išbaidytų peles ir pelėnus, paukščius ir kiškiukus. Maisto jaunikliams, kurių paprastai vadoje auga nuo dviejų iki 5, reikia daug, todėl lapė vis eina ir eina, brenda per rasą, tyko, sėlina. Dabar ją galima pamatyti nušienautoje pievoje, kur gaudo pelėnus ir iš paukščių lizdų grobia paukščiukus. Ji mielai pasisuka ir pabaliuose, kur neatsisako varlių, neatsargiai žoliaujančių vandeninių pelėnų (dažniau juos vadiname tiesiog vandeninėmis žiurkėmis).

Kol kas jauniklius auginančios lapės neina prie sodybų: gamta liepia joms neišsiduoti, neatkreipti žmonių dėmesio. Grįždama prie savo vaikų guolio, lapė maistą neša nasruose – kartais jį sunkiai apžioja, ypač jeigu pavyksta sumedžioti keletą kurmių ar dešimtį pelėnų. Nesistebėkite tokiais skaičiais, lapei tai nėra sunku.

Ne tik tokius paprastus gyvūnus medžioja lapė. Girdėdama pievoje pypsintį, mamą šaukiantį stirniuką (prasidėjo stirnų ruja, tad motinos vaikus dažniau palieka vienus), lapė slenka tykoti jo. Stirniukai jau greiti ir pastabūs, tačiau turime žinoti, kad lapės kasmet sumedžioja nemenką šių jauniklių dalį. Jos tikrai neatsisakys ir suaugusio, pavojaus nepamačiusio kiškio, perinčios kurapkos ar bent jau paliktos jos dėties. Miškuose lapės tyko kurtinių, tetervinų – kuo grobis stambesnis, tuo lengviau patenkinti savo vaikų apetitą. Beje, didesnį grobį lapė parneša visą, o kartais netgi stengiasi jį atnešti leisgyvį, kad jaunikliai galėtų pribaigti ir taip mokytųsi medžioklės pradmenų.

Sakoma, kad laukiniai žvėrys gimsta mokėdami medžioti. Iš tikrųjų, dantukais jie gali grybštelėti ne tik žaisdami, bet ir matydami sprunkantį bet kokį gyvį – medžioklės instinktas labai stiprus. Tačiau iki tikrojo medžioklės meno arba mokėjimo kaip nors prasimaitinti gamtoje dar toli. Kol kas jaunikliai yra be galo patiklūs ir nepatyrę. Visai neseniai pievoje, prie pat miško, radau ketvertą tokių lapiukų, kurie nekreipė dėmesio į mano mašiną ir ramiai sau žaidė, snaudė, gyveno lyg niekur nieko nebūtų įvykę. Galėjau juos stebėti ir fotografuoti, o jie vis ateidavo pasižiūrėti artyn: buvo smalsu, kas ten jais taip domisi. Griovio pakraštyje netoliese buvo laikinasis jų urvas, kuriame jie be jokių problemų pradingdavo ir vėl išnirdavo – galėtum pamanyti, kad jau nuo mažų dienų lapė turi būti labai atsargi ir net gudri. Kur ten... Kai po keturių dienų vėl nuvažiavau į tą pačią vietą, lapiukus suradau prie urvo. Pasirodo, net senoji lapė nekreipė dėmesio į tai, kad aplinkui buvo mašinos vėžės, o lapiukus derėjo vesti kuo toliau nuo šios žmonių surastos vietos. Jau vasaros gale, tapus savarankiškiems, jiems teks ne tik maistu rūpintis, bet ir saugotis nuo benamių šunų, medžiotojų ir ypač nuo keliais lekiančių automobilių. Kiekvieną rugpjūtį galima matyti daug negyvų jaunų mangutų, lapių.

Toks jauniklių neprisitaikymas prie aplinkos – tik jų paauglystės ženklas. Jau rugsėjį jaunos lapės yra savarankiškos, o dar po poros mėnesių, lapkritį, jas bus sunku atskirti nuo suaugusių. Selemonas PALTANAVIČIUS

lrytas.lt