Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Kai išaušta balandis, žinome, jog pavasario toli ieškoti nereikia – jis čia pat, visur. Tačiau pavasaris kasdien vis kitoks, todėl reikia išmokti jį pamatyti ir pastebėti.
Vaizduotėje mums pavasaris iškyla pasipuošęs žaliomis beržų kasomis, žaliu pievų aksomu, kasdien tirštėjančia miškų lapija. Tačiau toks pavasaris – žaliasis – būna daug vėliau. Kai kuriais metais to reikia laukti ilgai, visą balandį. Keletas pastarųjų metų, patekusių šilumos ciklo

viršūnėn, buvo kitokie – žaluma plykstelėdavo jau balandį, ir ne tik žaluma! Balandį pražysdavo mūsų sodo migdolai, kiti ankstyvieji kaulavaisiai, saulės apšviestose pašlaitėse prašvisdavo ievų kupstai.

Iš pradžių pilkas, vėliau žalias

Koks balandis šiemet? Ko galime laukti ir tikėtis? Bet kuriuo atveju mes būsime tik paprasti stebėtojai, negalintys nieko keisti – skubinti ar sulaikyti. Geriausia išmokti visa, kas vyksta gamtoje, vertinti labai paprastai: jei gamta šiemet daro vienaip ar kitaip, vadinasi – taip ir turi būti. Taigi...
Mes tiesiog negalime nepastebėti savo sode svyrančių snieguolių ir jų žieduos dūzgiančių bičių. Tiesa – snieguoles atsivežėme iš pietų, iš kalnuotų kraštų, ir jos puikiai pritapo pas mus. Tačiau dabar galime žvalgytis ir gamtoje – jau žydi žalčialunkiai, kurių alyvinės spalvos mėsingi žiedeliai apkibę plikas krūmo šakeles. Žalčialunkis yra nuodingas, nesusigundykime nusiskinti jo šakelę, neneškime jo sodinti į savo sodą. Pakelėse, saulės labiausiai šildomose vietose lapus kelia šalpusnių žiedai, vištapienės, rūteniai. Pirmieji pavasariniai augalai dažnai iš pradžių žydi, o tik paskui sužaliuoja. Tik žibuoklės ir pipirlapės žalios visus metus, pagyvina dar pilką girios aplinką. Žibuoklių žiedeliai vis kyla, koteliai stiebiasi. Jeigu pavasaris būna sausas ir šiltas, saulėtose vietose žibuoklės žydi trumpai – tik keletą dienų. Šiauriniame kalvos šlaite jos žydi ilgai – Rytų Lietuvoje iki gegužės pradžios. Tik žibuoklėms baigiant žydėti pasirodo naujų, švelniai žalių lapelių. Jie išaugs ir gyvuos iki kito pavasario. Pavasario žaluma keičiasi kasdien – žvalgykitės ir pamatysite, kad iki Velykų pavasaris dar bus pilkas, o po jų greitai taps žalias: pradžioje labai nedrąsus, o paskui – svyrantis ir ošiantis.

Bebras būna ir draugas, ir priešas

Visą žiemą bebrai gyveno mums nematomą gyvenimą: į trobeles ar urvus iš sandėlių nešėsi dar rudenį paruoštas šakas, jas graužė, o nulupę iki baltumo žievę, pro atsarginį urvą pašalindavo jas laukan. Pavasaris į bebrų namus pasibeldė senokai – dar tvyrojo sniegas ir ledas, o pasiilgę šviežio maisto žvėriukai ropštėsi pro lede išgraužtą angą ir kirto, genėjo krūmus. Pavasario potvynis į bebrų gyvenimą atnešė sumaišties – iš upių krantuose esančių urvų jiems teko kraustytis, bėgti ir slėptis ant kranto. Ne taip paprasta bebrui be upės – vanduo jo stichija, o sausumoje jis nelabai greitas, nelabai vikrus. Sunkiausia bebrams Nemuno deltoje, kur potvynio vanduo juos išgena iš savo trobelių. Tuo metu bebrus galima pamatyti ant kelmų, kupstų, virš vandens palinkusių medžių. Nors bebras negali be vandens, jam būtina ir sausuma – miegoti, kailiui išgręžti ir prižiūrėti.
Bebrai gyvena ne tik upėse, ežeruose, pelkėse – labai didelė jų dalis įsikūrė melioracijos grioviuose, atkeliavo į miestus ir kaimus. Ta veikla, kuria žavimės, čia tampa didele problema: gyvenamosiose vietovėse žvėreliai kerta medžius, kartais įsisukdami net į sodus, laukuose gadina melioracijos sistemas.
Lietuvoje už laukinės gyvūnijos išteklių naudojimą ir apsaugą atsakingos rajonų aplinkos apsaugos agentūros turi sudariusios sąrašus, kuriuose pažymėta, kurios bebravietės yra perspektyvios, vertingos populiacijai ir nekelia problemų žemės ūkiui. Kitas bebravietes medžiotojai privalo išardyti arba tai gali daryti su niekuo nederindami. Jeigu bebrai, įsikūrę, pavyzdžiui, melioracijos grioviuose, kenkia žemės ūkiui, ūkininkai net gali reikalauti, kad medžiotojai atlygintų padarytus nuostolius. Konfliktų nekils, jei medžiotojams apie bebrus kenkėjus bus pranešta iš anksto. Bebrai nesikuria ten, kur tvarkinga aplinka, kur nėra sumedėjusių augalų.

Lietuva kai kuriems paukščiams tik stotelė

Štai jau gandrai kleketuoja, o pakleketavę užsiima savo darbais: gandrienė tupia kiaušinių perėti, gandras lekia naujos medžiagos lizdui – jis taisomas visą pavasarį ir visą vasarą. Dar tik balandis, dar neparskrido labai daug paukščių. Kai kurie jų sugrįš tik gegužės pradžioje.
Tačiau daugeliui sparnuočių Lietuva – tik mažas atokvėpis ilgame kelyje. Štai Nemuno deltoje, Žuvinte ir kitose ramiose vietose visam pavasariui apsistoja tūkstančiai gulbių, žąsų, ančių. Jų tolimose perimvietėse dar žiema, o čia gausu maisto ir galima mėgautis ramybe. Užliejamose pamario pievose niekas netrikdo. Tiesa, jeigu paukščiai pradeda per dažnai lankytis želmenų, pasėlių laukuose, ten juos galima baidyti – ant ištemptos vielos pakabinti plevėsuojančias polietileno juostas, pastatyti baidykles. Žinoma, labiausiai paukščiai vengia žmogaus, todėl retkarčiais reikia lankytis ir patiems.

Iš žiedų lobyno

Pavasario žiedų įvairovė nėra labai didelė, tačiau kiekvienos rūšies žiedų būna didelis kiekis. Štai žibuoklių pašlaitėse – dešimtys tūkstančių, o kiekvieno upelio slėny ar paraistėje – ne mažiau blužnučių. Pavasario žiedai mūsų neišlepintam po žiemos žvilgsniui visi yra gražūs, tačiau dabar aktyviai žydinčių lazdynų ir alksnių žiedų daugelis net nesame matę. Per Velykas ar po jų palenkite lazdyno šakelę ir apžiūrėkite: išspurę žirginiai yra vyriškieji žiedynai (ne žiedai), kurie barsto žiedadulkes. Mažučiai pumpurėliai su rausvu vainikėliu – moteriški žiedai, jų vietoje bus užmegzti riešutai.
Pats nuostabiausias pavasario augalas – pavasarinė ankstyvė. Jos stiebelis tik kelių centimetrų aukščio, ant žemės padrikusi žalių mažų lapelių skrotelė, o balti su 4 vainiklapiais žiedeliai taip pat labai maži. Tačiau kai pašlaitėje žydi ankstyvės, iš toli baltuoja – tokį vaizdą sukuria didelis augaliukų kiekis. Beje, ankstyvė žydi trumpai, mažutėse ankštarėlėse greitai subręsta ir išbyra sėklytės. Kai daugelis pavasario augalų dar ruošiasi žaliuoti ir žydėti, ankstyvės pranyksta – iki kito ankstyvo pavasario.

Velykų laimė

Velykos – didelė pavasario šventė. Tai ne tik vaišės, ne tik visos giminės „suskridimas“ vienon vieton. Tai – šventė, kuri mus vienija, teikia atgaivos.
Gamtoje Velykų nėra. Tiesa... Kažin ar Velykos dabar atrodytų taip, jeigu nebūtų pavasario žalumynų ir paukščių. Žalumynais, tik jokiu būdu ne pataisais, mes puošiam savo stalą ir namus. Tam tinka anksčiau į namus parneštos ir jau išsprogusios beržų šakelės, gluosnių ir karklų šakelės su pumpurais – „kačiukais“.
O didžiausia Velykų laimė ne tik vaikams, bet ir mums visiems – margučiai. Sakoma, kad pirmus margučius „nudažė“ paukščiai – iš tikrųjų jų kiaušiniai skirtingų spalvų, dažnai – ypatingų formų raštais. Mūsų protėviai kiaušinius, surinktus gamtoje, virė ir valgė, vienspalvius (ančių, žąsų) puošdavo savo giminės toteminiais ženklais, pagaliau – išgalvotais ornamentais.
Ar šiandien dar mokame marginti margučius? Prisiminkime tai, ko kažkada mus mokė, pasisodinkime greta vaikus, vaikaičius ir surenkime didelę pavasario šventę – margučių marginimą. Tegyvuoja pavasaris ir Velykos!

Valstietis.lt