Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Sunku įsivaizduoti tikrą naujametę pasaką be eikliųjų elnių, smagiai skrodžiančių pusnis, kad išpildytų net slapčiausius mūsų šventinius norus. Milvydų kaime, šalia Kuršėnų (Šiaulių r.), esančio elnyno ūkvedys Vilmantas Brasaitis patikina, kad toks žmonių tikėjimas ne iš piršto laužtas.Dviejų vienodų nerasi. Elnyno savininkas Algirdas Laucevičius pritaria: ūkvedys neperdeda taip sakydamas. Elniai – labai

jaukūs ir mieli gyvūnai. Suprantama, kiekvienas jų, kaip ir žmonės, turi savo charakterį.

Antai Cimba yra itin meilus ir, gavęs menkiausią progą, lenda bučiuotis. Štai Čigonas nepraleis nepastebėjęs nė vienos elnyno gyvenimo smulkmenos. Kad ir ką veiktum, ir Čigonas turi stebėti.

Kita vertus, prieš ketvertą metų įkurtame ir jau 40 ha užimančiame elnyne kitaip nė negali būti, nes čia vykdomas selekcinis darbas.

„Kiekvienos šalies europinis elnias skiriasi ir kūno mase, ir trofėjais, ir, suprantama, charakteriu“, – sako elnių augintojas Algirdas.

Kraujomaiša neleidžiama

Šiuo metu Milvydų elnyne dominuoja čekų ir vengrų elniai. Netrukus tikimasi sulaukti atstovų ir iš Naujosios Zelandijos. Elnyno savininkas sako, jog vykdant selekcinį darbą vienas svarbiausių uždavinių – išvengti kraujomaišos, t. y. poruoti reikia tik negiminingus gyvūnus. Pasak Algirdo, veislei atrenkami tik geriausi iš geriausiųjų.

„Tą darbą atlieku pats, manau, jog turiu nemažai žinių ir daug patirties. Atrinkdamas veislinius gyvūnus privalau ne tik matyti, kaip jis šiandien atrodo, bet ir įsivaizduoti, koks jis bus po 4–6 metų. Šiuo metu turime daug labai perspektyvių patinų.“

Naujametės pasakos savininkas sako, jog voljeruose auginamų elnių duomenys kur kas geresni nei jų gentainių laisvėje. Tai lemia labai kruopštus selekcinis darbas, pati gyvūnų priežiūra, maitinimas.

Būtinas šiltas bendravimas

Gyvūno charakterį, sako A.Laucevičius, lemia žmogaus elgesys su juo. „Žvėries jaukumas priklauso nuo to, kaip tu su gyvūnu bendrauji, – pasakoja elnyno savininkas. – Man teko matyti daug elnių augintojų, bet ne daug gražių pavyzdžių sutikau.“

A.Laucevičius neslėpė esąs sužavėtas elnių augintojo čeko, iš kurio įsigijo pirmuosius gyvūnus – vos sušvilpus prie jo elniai sulekia. Tikrai kaip pasakoje. Jis taip myli savo gyvūnus, jog pats atvažiavo su lietuvio jau nusipirktais elniais, kad apžiūrėtų, kokiomis sąlygomis gyvūnai čia gyvens, ar tikrai nebus skirti medžioklei. O išvažiuodamas ir atsisveikindamas su savo elniais nusiėmė kepurę ir nusilenkė. Su tuo čeku ir šiandien A.Laucevičius artimai bendrauja. „Gal kam toks požiūris atrodys sentimentalus, bet man tai gražus meilės gyvūnui, kartu ir verslo sėkmės pavyzdys“, – teigia verslininkas. Ir pasidžiaugia, kad pavyko rasti į savo draugą čeką panašų elnyno prižiūrėtoją Vilmantą.

Medžioklės nebus

Šiandien aptvaruose ganosi apie 300 elnių, tačiau planuojama jų skaičių didinti ir paties elnyno ribas plėsti. Lydėdamas po savo prižiūrimus plotus Vilmantas pasidžiaugia, kad čia niekada nevyks medžioklės. Savininkas tai patvirtina: „Mano elnynas veislinis. Tačiau ateityje neišvengiamai teks galvoti, kur elnieną realizuoti. Svarstome, kad Lietuvos elnių augintojų asociacijos nariams susikoo¬peravus, būtų galima daugiau elnienos išvežti, tarkim, į Vokietiją. Bet tai bus, matyt, dar negreit. Kol kas elniena sunaudojama savo reikmėms.“

Algirdas tvirtina niekada nesiimsiantis kaimo turizmo verslo, nors turimos sąlygos tam idealios. Jam labiau patinka žmonės, su kuriais norisi bendrauti, o ne tie, kurie turi daug pinigų, bet dažnai neturi sielos.

Turi perspektyvą

A.Laucevičius mano, kad elnininkystės verslo perspektyvos yra didelės. Viliasi, jog ir ji vienądien bus priskirta prie gyvulininkystės šakų, už elnius, kaip ir mėsinius galvijus, bus mokamos išmokos. Negerai, kai mūsų valdininkija, įstatymų leidėjai nespėja su verslo žingsniais.

Algirdas sako, kad elniai gali tapti ir dažnos sodybos puošmena: „Kaip ir sakiau, elniai yra labai nereiklūs. Jei gera kultūrinė pieva, 1 ha galima auginti 10 elnių. Pradėti elnius auginti galima ir nieko apie juos neišmanant. Padėsiu visiems, kurie tik to norės. Pamokysiu ne tik auginti, bet ir kaip tvorą užtverti patarsiu.“

O jei kas nors svarsto, ar verta su elniais prasidėti, Algirdas turi dar vieną argumentą: „Bent širdies neskauda dėl labai žemų grūdų kainų. Girdėjau, kad ūkininkai iš nevilties grūdais jau krosnis kūrena. O mano grūdus elniai suėda.“

Ragų verslas

Elnių puošmena – ragai. Verslininkas pabrėžia, kad jie gali puošti ne tik elnių galvas, bet ir mūsų kambarius. Kol kas iš elnių ragų Laucevičių namuose pagamintos kabyklos, šviestuvai. Bet ateityje veikiausiai teks imtis ir baldų gamybos, nes ragų iš tokio didelio elnių būrio susidaro daug. Algirdas sako, kad vieni elniai ragus pavasarį numeta, o kitiems prisieina juos nupjauti dėl jų pačių sveikatos ar net gyvybės, nes, kai prasideda ruja, patinai labai smarkiai kovoja. Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad labai svarbu nuo bandos atskirti jauniklius, kurių ragiukai dar liauni, bet labai smailūs. Jei bandoje yra keletas jauniklių, senis patinas jų prie patelių neprileidžia. Tarp jauniklių ir patino įvyksta grumtynės, o jos dažnai baigiasi patino mirtimi. Mat jaunikliai, sulaukę savo valandos, seniui atkeršija: apspinta jį ir subado.

A.Laucevičius, VL skaitytojams linkėdamas laimingų Naujųjų metų, primena, jog nė viena pasaka nėra atsiradusi be pagrindo. Ir jei manome, kad tik elniais galima pasiekti gražių naujametinių linkėjimų išsipildymo šalį, taip ir yra.