Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Kauniečio Augusto Laukio sodybą Kauno sav., Zapyškio sen., Lekėčių kaime, supa natūralios pievos, nusidriekiančios iki pamiškių. Iš 12 ha jam priklausančios žemės tik nedideli ploteliai dirbami. Čia jis ketina užsiimti kaimo turizmo verslu.

Todėl A. Laukys norėtų, kad aplinkui būtų lygios gražios natūralios pievos. Tačiau tai jam pasiekti nepavyksta – kasmet tas pievas niokoja šernai, kurie, pasak A.Laukio, medžiotojų čia viliojami prie tykojimo bokštelių. Savininko valdos įtrauktos į medžiotojų klubo „Volungė“ medžioklės plotus. Gegužės 5 d. A. Laukio pievas apžiūrėjo Kauno savivaldybės komisija, vadovaujama Žemės ūkio skyriaus vedėjo pavaduotojo Vytauto Šniaukos, ir nustatė pievų pažeidimo faktą. Komisijos išvadoje, be kita ko, rašoma, kad „patirtas nuostolis turėtų būti įvertintas už sugadintų pievų plotų išlyginimą“.

Bet „Volungės“ klubo pirmininkas Viktoras Vaišys minėtame pievų apžiūros akte parašęs, kad su komisijos išvadomis nesutinka, nes 2005 m. lapkričio 12 d. klubo valdyba A.Laukio reikalavimu priėmė sprendimą, draudžiantį medžiotojų klubo nariams medžioti jam priklausančioje teritorijoje, ir šio sprendimo bus laikomasi. Tą pačią dieną valdyba priėmė ir kitą nutarimą – patenkino A. Laukio prašymą išbraukti jį iš medžiotojų klubo „Volungė“ narių sąrašų.

Atrodytų, lyg ir pasistūmėjo reikalai į priekį. Bet A. Laukys teigia, jog, nepaisant klubo valdybos sprendimo, draudžiančio jo teritorijoje medžioti, vis tik medžiojama, o šernų daroma žala pievoms neatlyginama. Beje, ūkininkui priekaištauta, kad jis savo teritorijos neaptvėręs ir nenaudoja repelentų.

A. Laukys, atsižvelgdamas į šias pastabas, iš UAB „Vilniaus ginklai“ nusipirko keturis balionėlius repelentų. Už juos sumokėjo 240 Lt. Pasak A. Laukio, tais repelentais reikia purkšti kas trečią dieną. Per mėnesį susidarytų 10 kartų. Bet vieno balionėlio pakaktų tik 10 arų bulvėms apsaugoti. Visoms ūkininko pievoms naudoti repelentus prireiktų kelių tūkstančių litų kasmet.

Suprasdamas ir medžiotojų nelengvą padėtį, A. Laukys siūlė atitraukti žvėrių šėryklas toliau nuo kaimo ir nešerti žvėrių, kai dar nėra sniego ir jiems pakanka pašaro miškuose. Tačiau ir į šį siūlymą medžiotojai nesureagavo. Tad A. Laukys ir reikalauja atlyginti žalą bei sutvarkyti šernų išknistas pievas.

Įdomu tai, kad Kauno savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Alvydas Rimdeika, atsakydamas į A. Laukio prašymą nustatyti žalos dydį, 2009 m. birželio 19 d., be kita ko, rašė: „Žalos įvertinti pinigine išraiška nėra galimybės.“ „Tačiau, kai aš pateikiau UAB „Aplinkos darbai“ šernų išknistos pievos lyginimo įkainius, tai atsirado ir žalos paskaičiavimo metodika, pagal kurią nustatoma suma už šieną. Bet kur dar pievų išlyginimo išlaidos? Manau, kad komisijos sprendimas apmokėti tik už šieną yra pasityčiojimas. Toks žalos atlyginimas tinka daržams bei pasėliams, kur suarei ir viskas, o pievas būtina išlyginti“, – „ŪP“ A. Laukys aiškino, kaip turi būti jam atlyginta šernų padaryta žala.ų santykiai - teisės aktų baloje.
Negalėdamas susikalbėti su medžiotojais, A. Laukys kreipėsi pagalbos į Seimo narį Donatą Jankauską ir raštu išdėstė konflikto su medžiotojais esmę. Parlamentaras jo pareiškimą nukreipė Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui (RAAD). Šios institucijos vadovas Antanas Petrauskas atsakyme A.Laukiui rašė, kad išgadinta pieva ir patirtas nuostolis turi būti įvertintas už natūralių pievų išlyginimą, o žalos atlyginimas galimas tik teismine tvarka.

Kauno RAAD direktorius taip pat informavo A.Laukį, kad „paskutinius dvejus metus „Volungė“ medžiotojų teisių ir pareigų nepažeidė, o dėl nesutarimų su žemės savininkais medžiotojų klubas perspėtas dėl šėryklų ir tykojimo bokštelių įrengimo vietų peržiūrėjimo ir suderinimo su žemės ir miško savininkais.“

Lapkričio 10 d. A. Laukys apsilankė „ŪP“ redakcijoje ir bėdojo dėl šernų padarytos naujos žalos jo pievoms. Vėl anksčiau minėta komisija (lapkričio 4 d.) surašė pievų apžiūros aktą, kuriame įrašyta, kad šernų išknistas plotas – 1,35 ha. Pagal žalos paskaičiavimo metodiką ūkininkas negavo šieno, kurio rinkos vertė – 101,25 Lt.

A.Laukys taip pat parodė medžiotojų klubo „Volungė“ kvietimą į tos pačios dienos vakare vyksiantį klubo valdybos posėdį, kuriame bus svarstomos jo pretenzijos medžiotojų klubui. Besidomintis konfliktu šio rašinio autorius taip pat nuvyko į posėdį.

Medžiotojų klubo „Volungė“ valdybos nariai (penki medžiotojai) ir du Kauno RAAD pareigūnai – Vytautas Mažutis ir Rolandas Paulikas – nustebo pamatę ir „Ūkininko patarėjo“ atstovą. Medžiotojai tuojau pat papriekaištavo, kad A. Laukys „atsivedė“ korespondentą, jų neįspėjęs. Vienas valdybos narių reikalavo balsuoti, ar leisti nekviestam žurnalistui stebėti posėdį. Tačiau priminus Visuomenės informavimo įstatymą balsavimo išvengta, bet kategoriškai uždrausta fotografuoti. Ir tokiam draudimui pagrindo būta – posėdis vyko dažų parduotuvės salėje.

Posėdį pradėjęs medžiotojų klubo pirmininkas V. Vaišys supažindino su posėdžio darbotvarke, kurioje tik vienas klausimas – A. Laukio pretenzijų svarstymas.

Jau nuo pat pradžios posėdis virto ginčų chaosu. Medžiotojai tvirtino, kad ūkininko žemėse nemedžiojama, o A. Laukys šaukte šaukė, kad medžiojama. Aplinkosaugos atstovas pastebėjo, kad ūkininko žemė juridiškai neišbraukta iš „Volungės“ medžioklės ploto. Tai sustiprina A. Laukio argumentus siekti žalos atlyginimo ir išknistų pievų išlyginimo. Paskui prasidėjo asmeninių santykių aiškinimasis. Juo toliau, tuo su vis didesniu aistrų proveržiu, nevengiant net šiurkštesnių išsireiškimų. Ir vėl A. Laukys pradėjo protestuoti prieš žvėrių šėryklų išdėstymą aplinkui kaimą. Bet klubo pirmininkas ištiesė savo medžioklės ploto planą su nurodytomis šėryklų vietomis ir tykojimo bokšteliais.

Tas planas suderintas tik su Šakių urėdijos Šilagirio girininku Jonu Steponavičiumi. O Kauno RAAD direktoriaus rašte nurodyta, kad šėryklų ir tykojimo bokštelių vietos turėtų būti derinamos ir su žemių savininkais. Bet daugiau derintojų pavardžių plane nėra.
Medžiotojai įrodinėjo, kad ginčai kilo dėl 20 Lt vienkartinio mokesčio už medžioklę jo teritorijoje. Ūkininkui pasirodė nesuprantama, kodėl už medžiojimą savo žemėje reikia mokėti. Buvo ir kitas siūlymas – mokėti nario mokestį. Bet A. Laukys savo noru išstojo iš medžiotojų klubo.

Priekaištai vieni kitiems liejosi kaip iš gausybės rago. Klausantis ir vieni, ir kiti atrodė iš dalies teisūs. Nežinia, kiek dar ilgai būtų užsitęsęs posėdis, jei pirmininkas V.Vaišys nebūtų pasiūlęs užrašyti kiekvieno valdybos nario nuomones ir pasikvietus A. Laukį į visų klubo narių susirinkimą dar kartą šį klausimą apsvarstyti.

Kaip „ŪP“ sakė klubo pirmininkas, A. Laukys nuo 1993 m. buvo klubo ir net valdybos narys. Tačiau dėl savo keisto charakterio nesugyveno su kitais medžiotojais ir pats pasitraukė iš klubo narių. Klubo pirmininkas neneigia, kad šernai padarę jam žalos. Tačiau pastebėjo, kad jis už tas savo pievas gauna išmokas, o tvarko prastai – dalis jų nušienautos, bet šienas nei sugrėbtas, nei susmulkintas.

„Dėl žalos atlyginimo tegul jis kreipiasi į teismą. Jeigu priteis, mes jam sumokėsime už prarastą šieną 101,25 Lt“, – „ŪP“ sakė medžiotojų klubo pirmininkas V. Vaišys.

Panašūs žemių ir miško savininkų su medžiotojais konfliktai dažni. Teismuose daug bylų dėl laukinės gyvūnijos padarytos žalos atlyginimo. Neretai medžiotojų klubams ar būreliams pavyksta išsisukti, o jeigu ir priteisiama kokia nors, kad ir menka suma, medžiotojų organizacijos turto neturi, nėra iš ko išieškoti. Taip ir tęsiasi ši problema nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Ją galima būtų išspręsti tik vienu būdu – pataisyti Medžioklės įstatymą taip, kad jo nuostatos neprieštarautų Konstitucijai. Kol tai nepadaryta, medžiotojų ir savininkų santykiai nepagerės.

"Ūkininko Patarėjas"