Medžioklėje lytis nekliudo

Pirmadienis, 21 Rugsėjis 2009 19:57

Vyrams nenusileidžia. Dailiosios lyties atstovės laužo stereotipus. Jau ne vienerius metus Panevėžio krašto miškuose aidi moterų paleisti šūviai. Panevėžio krašte veikia ne vienas medžiotojų būrelis, kuriame į vyrišką kompaniją įsiliejusios ir moterys. Dailiosios lyties atstovės dėl vyrams būdingesnio pomėgio tikrai nesijaučia diskriminuojamos ar atstumtos. Veikiau atvirkščiai – gerbiamos ir itin saugomos.

Sutapimas, tačiau abi „Sekundės“ kalbintos medžiotojos patvirtino jau per pirmą medžioklę įrodžiusios esančios ne pėsčios. Krekenavos medžiotojų būrelio narė Živilė Mikalauskienė pirmu šūviu nudobė stirną, o Trakiškio „Sakalo“ būrelio medžiotoja Sonata Kėželienė „krikšto“ šūviu paguldė lapę.

Trisdešimtmetė trakiškietė Sonata oficialiai į „Sakalo“ būrelį įsiliejo prieš dvejus metus, nors medžioklė jau traukė seniai. Moterį susidomėti vyrišku pomėgiu paskatino patyręs medžiotojas tėtis, „Sakalo“ būrelio vadovas Česlovas Lapinskas ir šautuvų iš rankų nepaleidžiantys brolis bei sutuoktinis.

Tiesa, medžiotoja šįmet buvo priversta nuo savo pomėgio atitrūkti, mat netrukus į pasaulį pasibels jos trečiasis mažylis. Moteris neabejoja, kad pertrauka greit baigsis. Trakiškietė jau spalį ketina dalyvauti medžioklės sezono atidaryme. Ir su vyru jau susitarta: per vieną medžioklę mažylį prižiūrės mama, per kitą – tėtis.

„Su medžiokle teko susipažinti dar vaikystėje, nes tėtis yra senas ir patyręs medžiotojas. Pati potraukio imti šautuvą į rankas iš pradžių nejaučiau. Aišku, jei būčiau žinojusi, koks tai puikus užsiėmimas ir atsipalaidavimo būdas, tikrai būčiau anksčiau stojusi į būrelį. Dar labiau medžioklė patraukė, kai gavau vyrą medžiotoją. Tik iš pradžių laiko neturėjau, vaikučius reikėjo paauginti. Bet vieną dieną pasakiau vyrui: nusivesk mane į medžioklės sezono atidarymą. Žinojau, kad jie ten kviečiami su žmonomis. Miške man labai patiko. Nuo to karto medžiokle užsikrėčiau nepagydomai“, – pasakojo S.Kėželienė.

Bijo vilko

Sonatai iš pat pradžių patiko miškas, jame vaikštinėti, žvėris per medžioklę varyti. Dvi septynerių ir šešerių metų dukrytes auginanti trakiškietė patikino, kad užsiėmimas mielas ne vien dėl šaudymo: medžioklėje atsipalaiduojama, pailsima nuo kasdienybės rūpesčių.

Vis dėlto moteris prisipažino, kad šaudant užplūsta ypatingi jausmai, apima didžiulis azartas.

„Pati sėkmingiausia medžioklė man buvo pirmoji. Tąkart pirmu šūviu pataikiau į lapę. Vyras į ją jau buvo šovęs, bet pro šalį. O man pasisekė. Įspūdis liko nepakartojamas, norėjosi šaut dar ir dar. Tą pačią dieną taikiausi ir į stirną, tačiau jau nesėkmingai. Nušautos lapės kailį išdirbome, ir dabar jį turiu“, – prisiminė medžiotoja.

S.Kėželienės teigimu, nei kraujas, nei mintis, kad medžiotojas nužudo žvėrį, nebaugina. Prie mėsinėjamų gyvūnų jau seniai įpratino tėtis.

„Visada sau kaliau į galvą, kad tokia žvėrelių dalia, ir nieko nepakeisi. Be to, juk medžiotojai ne tik žvėris šaudo, bet ir juos šeria, globoja, saugo nuo brakonierių. Ne visada ir nušauti norisi, kartais užtenka tiesiog pasigrožėti, kartais tik išsirėkauti pakanka. Minčių apie didžiulę medžioklę kokioje Afrikoje neturiu. Labiau norėčiau mūsų miškuose šerną nušauti“, – prisipažino pašnekovė.

Sonata teigė turinti savo šautuvą. Moteris nesutiko perimti vyro: nuėjo į parduotuvę, susirado smulkesnėms rankoms tinkamą, širdžiai mielą ginklą ir įsigijo. Medžiotoja neslėpė, kad ir jį rankose laikant kartais užplūsta baimė: „Nežinau kodėl, bet visada bijau miške sutikti vilką. Atrodo, kad sutrikčiau ir nebežinočiau, ką daryti, nors ir šautuvą turėčiau.“

Norėjo atitrūkti

Pasak Sonatos, „Sakalo“ būrelis – nedidukas, iš aštuonių narių dvi yra moterys. Abi dailiosios lyties atstoves į kompaniją vyrai priima noriai, gerbia, saugo ir pamoko.

„Iš karto sužinojau, kad negaliu elgtis karštakošiškai su ginklu. Savęs nelaikau stipria moterimi, kaip tik esu iš švelnesnių, todėl ir pati vyrų patarimų klausiu, nesididžiuoju. O jie ir pataria, ir patys pasitempia. Tėtis juokauja, kad labai jaučiasi, jei medžiotojų būryje yra moteris: kai ji eina žvėrių varyti, visi vyrai jos link patraukia“, – šypsojosi medžiotoja.

S.Kėželienė patikino neprieštarausianti, jei medžioti užsigeistų paaugusios dukros. Juk ir ją mama suprato, tik sutuoktinis iš pradžių klausė: ką gi miške veiksi?

Savo trims dukroms medžioti nedraustų ir Krekenavos seniūnijos Rūtakiemio kaime gyvenanti Ž.Mikalauskienė.

Dvidešimt devynerių metų moteris priklauso Krekenavos medžiotojų būreliui, kuriame ji yra vienintelė dailiosios lyties atstovė tarp maždaug keturiasdešimties vyrų. Bendroje kompanijoje visuomet medžioja ir jos vyras Dainius.

„Su Dainiumi susipažinau prieš dešimtmetį. Tuomet jis medžiokle dar tik domėjosi, labiau mėgo žvejoti. Kai įstojo į medžiotojų būrelį, kiekvieną savaitgalį traukdavo į miškus. Grįžęs su draugais dalindavosi įspūdžiais, pasakodavo, kaip nuostabiai pailsi. Mane privertė suklusti jo tvirtinimas, kad miške atitrūksta nuo visų kasdienių rūpesčių, o galvą palieka visos nereikalingos mintys. Tuomet ir aš susimąsčiau, ar taip gali būti. Jei tai tiesa, pati norėčiau taip atitrūkti“, – pasakojo Živilė.

Krekenavietė pirmą kartą į mišką pasidairyti, ką veikia medžiotojai, nuėjo prieš ketverius metus. Maždaug po metų pati paėmė šautuvą, o po pusmečio tapo Jono Trusovo vadovaujamo medžiotojų būrelio nare.

Supranta ne visi

Ž.Mikalauskienės teigimu, iš pradžių ne visi vyrai buvo patenkinti netikėtai atsiradusios moters kompanija. Tačiau vėliau situacija pasikeitė, priešiškai nusiteikusiųjų nebeliko.

Medžiotoja patikino, kad dabar visi drauge ir medžioja, ir atsipalaiduoja – pavakaroja, nueina į pirtį.

„Iš pradžių vyrai juokėsi, pašiepė Dainių: esą jie visi į medžioklę eina norėdami pabėgti nuo šeimos, o mano vyras žmoną atsitempia. O dabar prie manęs priprato, džiaugiasi, kai esu drauge. Vyrai pastebėjo, kad patys moters kompanijoje elgiasi kultūringiau, mažiau keikiasi“, – tikino Živilė.

Moteris paaiškino, kad miške iš tiesų visi rūpesčiai nutolsta. Pasak jos, vasarą užsimiršti padeda nuostabi gamta, budint medžiotojams įrengtuose bokšteliuose galima išvysti stirnų, šernų šeimas. O žiemą dar labiau vilioja aktyvi medžioklė su varovais.

Vis dėlto labiausiai krekenavietės atmintin įstrigo pirmoji sėkmingiausia medžioklė.

„Kadangi visuomet kaime gyvenau, esu ne kartą mačiusi, kaip skerdžiamos kiaulės. Tai ir kraujas manęs negąsdina, medžioklę priimu kaip natūralų dalyką. Po šūvio užplūsta ne gailestis, o didelis azartas, adrenalinas. Ypač įstrigo pati pirmoji medžioklė – pirmu šūviu iš karto patiesiau stirną. Seni medžiotojai stebėjosi, kad man pavyko. Juk ne kiekvienas vyras taip sugebėtų“, – pasakojo medžiotoja.

Živilė prisipažino ne visiems galinti pasigirti apie savo pomėgį, juo labiau – laimikį. Kai kurie supranta, pritaria ir sveikina, o kiti, ypač jautresnės draugės, baisisi.

„Išgirstu įvairių nuomonių. Kai kurios draugės stebisi, kai kurios gėdina – kaip galiu žudyti žvėrelius. Kiti klausia, kam man to reikia. Jiems atrodo, kad žiemą šalta, sunku ir visai nemoteriška klampoti po mišką. Tada paaiškinu, kad turim specialią aprangą, kad šilta, nes medžioklėje nuolat judi“, – kalbėjo pašnekovė.

Tenka derinti

Živilė užtikrino, kad medžioklė yra vienintelis pomėgis, teikiantis adrenalino. Tačiau moterį traukia ir dar vienas vyrišku laikomas užsiėmimas – žvejyba.

„Turiu ir žvejo bilietą. Vyras pripratino, nes pats žvejoja nuo trylikos metų. Bet man medžioklė labiau patinka. Neturiu tiek kantrybės laukti, kol žuvis užkibs – man reikia judėti, bendrauti, pasikalbėti norisi. Kitų pomėgių ir neturiu. Didžiausią laiko dalį užima šeima ir kasdieniai moteriški rūpesčiai, darbai. Net ir medžioklę ne visada su jais pavyksta suderinti. Pavyzdžiui, vasarą miške dažniausiai užsibūnam iki pat sutemų, tad reikia rasti, kad kas dukrytes pažiūrėtų“, – sakė medžiotoja.

Žibartonių, Krekenavos, Rūtakiemio miškuose medžiojanti moteris teigė, kad įdomiausia su kitų būrelių kolegomis susitikti ir pabendrauti medžioklės sezonų atidarymo ar uždarymo šventėse. Ypač malonu sutikti kitas moteris.

„Turiu ir kuo pasididžiuoti: vyras nupirko šautuvą iš seniausios Europoje medžiotojos. Jai buvo malonu, kad ginklas atiteks būtent moteriai. Iš tiesų labai smagu, kai medžiotojų susibūrime pamatai kitą moterį, būna apie ką pasikalbėti, pasidalinti įspūdžiais“, – tvirtino Ž.Mikalauskienė.

Pasak medžiotojos, kažkokios baimės ar prietarai į medžioklę nelydi. Juo labiau kad būrelio vadovas visuomet primena, kaip reikia elgtis su ginklu, saugoti save ir kitus.

„Nemalonu pasidaro tik tuomet, kai sužinom apie kur nors medžioklėje įvykusią nelaimę. Neseniai skaičiau, kaip Lenkijoje per medžioklę susišaudė tėvas ir sūnus. Baisu apie tai pagalvoti, bet baimės į mišką tikrai nesinešu“, – teigė Živilė.

Šaltinis www.sekunde.lt

Draudžiama tinklapyje paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, platinti medžiagą kuriuo nors pavidalu be mūsų sutikimo. Atnaujinta Ketvirtadienis, 01 Spalis 2009 22:03

Tik registruoti nariai gali rašyti komentarus.

Ypatingas skelbimas

Paieška

Informacijos Meniu