Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

„Bet ne dėl to, kad teiktų naudos, o kad protą nuramina, širdį pradžiugina“, - sako savo tėviškėje ūkininkaujantis Ričardas Barzdenis. Per 20 km nuo Kupiškio, už gerų 3 km nuo Antašavos miestelio, Žižmariškių kaime, žvyrkeliu Žaliosios girios pakraščio link dažnai rieda lengvieji automobiliai, autobusai su ekskursantais.

Į gyvūnų aptvarus - kaip į muziejų
Važiuoja jie į Ričardo Barzdenio ūkį apžiūrėti aptvaruose šernų, dėmėtųjų elnių, paglostyti meilių šunelių, tikrų lietuviškų skalikų. Ketinę pasibūti kokį pusvalandį, atvykėliai užtrunka ir po kelias valandas ar net popietę, mat išvydus meilias laukinio žvėrelio akis, sunku nesimėgauti užplūdusia ramybe ir džiaugsmu.

Apie geras emocijas kalba ir pats sodybos šeimininkas: „Yra kažkoks nesuvokiamas gydomasis, terapinis poveikis. Ateini susirūpinęs, kokį galvosūkį spręsdamas, o čia pabuvęs nejučia atsipalaiduoji, užmiršti bėdas, pailsi. Išnyksta laiko pojūtis. Gali išbūti visą dieną to nepastebėdamas.“

Ūkininkas nesistebi ir dėl ekskursantų gausos. Nors niekur nėra viešos reklamos apie laikomus laukinius gyvūnus, bet žmonės susižino vieni iš kitų, per pažįstamus, atvažiavę į netoliese Uoginių bei Viktariškių kaimuose esančius Adomo Petrausko etnografinį muziejų, dailininkės Veronikos Šleivytės paveikslų galeriją. O atvažiavę iki muziejų jau nebesibodi ir duobėtu lauko keliuku dar tolyn nusigauti.

Neradę sodybos šeimininko namuose, apžiūri aptvarus vieni arba paprašo palydimi šeimininko dukrų Donatos, Gustės, Vaivos. Mergaitės viską žino apie egzotiškus ūkio gyventojus, apie jų būdą, priežiūrą, elgseną.

Ištikimas jaunystės pomėgiams
Kaime gyvenančiam žmogui reikia turėti patikimą pajamų šaltinį. R. Barzdenis šypsosi, jis turi pajamų šaltinį, tik labai didelis klausimas, kiek jis patikimas. Laiko karvių fermą, 60 melžiamų, dar tiek pat prieauglio, telyčių. Pieną parduoda kaimynams biržiečiams, bendrovei „MGL Baltija“. Priklauso kooperatyvui „Pienas LT“. Pajamos, kaip pats sako, šiemet sumažėjo perpus, palyginti su pernai metais, visas darbas – vienas nuostolis.

Bet kiek gali graužtis, nervintis, svarstyti, ką daryti? Vienas niekur nenušoksi, kalnų nenuversi, reikia palaukti, pakentėti. Gyvenimas kartais tokių posūkių pasiūlo, kad nė sapne nesusapnuotum. Kartais neskubėdamas gali daugiau išlošti.

Prieš kelerius metus R. Barzdeniui buvo kilusi mintis padidinti karvių fermą du tris kartus. Susilaikė. Dabar džiaugiasi išvengęs didesnių vargų ir nuostolių. Bet rekonstravo tvartą, pasistatė mėšlidę, dalyvavo Nitratų programoje, gavo Europos Sąjungos lėšų. Tai investicija, kuri neprapuls. Jeigu visai dingtų ūpas užsiimti pieno ūkiu, sako svarstantis apie mėsinę galvijininkystę. Nes kitokio užsiėmimo nederlingose tėviškės žemėse, smėlynėje ir žvyringoje dirvoje, neišplėtosi. Nežinia, vargui ar džiaugsmui, bet visada sakosi norėjęs gyventi kaime. Tėviškės namus 1982-aisiais nušlavė melioracija, tad kai suirus kolūkiams iškilo būtinybė rinktis užsiėmimą, sugalvojo, jog jo inžinieriaus mechaniko išsilavinimas padės atkurti gimtinę.

Ėmėsi statybų, surentė gyvenamąjį namą, fermos pastatą. Apsodino medžiais, dabar jie jau paaugę. Pasodino vaismedžių.

Bet darbo, kuris neša pajamas, buvo negana. Vis kirbėjo ir kitokios veiklos siekis, mat nuo jaunų dienų masino sportas. „Besimokydamas Kaune, Žemės ūkio akademijoje, užsikabinau žaisti regbį. Penkerius metus žaidžiau „Kauno politechnikos“ komandoje. Ir dabar labai smagu palakstyti po aikštę, susibūrėme veteranai, šią vasarą dalyvavom Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse. Parsivežiau du medalius, sidabro ir bronzos, mat žaidžiau Panevėžio ir Šiaulių veteranų komandose“, - pašnekovas parodė savo šviežius sporto trofėjus.

Gegužės pradžioje entuziastingas ūkininkas suorganizavo parodomąsias regbio veteranų varžybas Kupiškyje. Seniems pažįstamiems ir jaunimui tai buvo neregėta staigmena.

Dirbdamas Antašavos kolūkyje R. Barzdenis susidomėjo motociklų kroso sportu. Antašava buvo garsi savo saviveiklos kolektyvais, dėmesiu kultūrai ir sportui. Kartu su Gediminu Laužiku, taip pat ūkininkaujančiu Antašavos apylinkėse, dalyvaudavo motociklų kroso varžybose. Sportinis motociklas su priekaba ir dabar stovi ūkininko kieme. „Buvau paskolinęs čia vienam, prieš kelias savaites pravažinėjom“, - trumpai taria.

Ne tik vartoti, bet ir ugdyti
Toks sportinis azartas būtų labai natūralus jaunuoliui, bet ko taip savo kailyje netveria brandus žmogus? Kovo viduryje bičiuliai ir pažįstami R. Barzdenį pasveikino su 50 jubiliejumi – tai įrodo įspūdingas dovanotas kardas su vardiniu įrašu.

„Matyt, toks mano prigimimas, nenoriu būti tik pomėgio vartotojas, noriu praturtinti jį ir save, kuo daugiau sužinoti, dalytis žinojimu su kitais“, - teigė sodybos šeimininkas, kai apžiūrinėjome jo laukinių gyvių aptvarus.

Ūkininkas yra deklaravęs 230 ha savo dirbamos ir naudojamos žemės, iš jos 180 ha yra nuosavos. Didžiąją dalį žemių užima ganyklos, šiek tiek skirta rugiams, miežiams, mišiniams. 11 ha plote dabar šeimininkauja dėmėtieji elniai. 1,5 ha kol kas tenkinasi 17 šernų banda, šiems knysliams šeimininkas yra numatęs duoti daugiau erdvės, padidinti aptvarus iki 5 ha.

Kad gražiau visi pabendrautume, šeimininkas atsinešė kelis batonus – šernams ir elniams tai tikras gardumynas.

Visai kiauliškai kriuksintys šernai, Jadzės ir Čarlio vardais pavadinti suaugėliai, labai meilingi neatrodė, rūpinosi tik sučiupti gardėsį, o elniai kaipmat parodė draugiškumą. Būtų ir apsikabinę priekinėmis kojomis, kad tik greičiau gautų savo riekę.

Švelnios didelės akys – draugiškos, bet nemaži ragai nežinia kur gali atsidurti?

Šeimininkas užtikrino, tikrai visi 30 elnių yra labai draugiški, per pusantrų metų, kai banda buvo atvežta iš Zarasų rajono, nė vieno rimtesnio susidūrimo nebuvę. Tik vienas patinas per kovas buvo sutryptas gentainių – laukiniai žvėrys gyvena pagal griežtą hierarchinę tvarką.

„Labai įdomu stebėti, kaip jie bendrauja bandoje tarpusavyje, nustato viršesnius, klauso jų, kaip saugomi jaunikliai, kaip keičiasi besilaukiančių patelių elgsena. Žmogus gali daug pasimokyti iš laukinių gyvūnų“, - teigė sodybos šeimininkas.

Lietuvos skalikai - ypatingi globotiniai

Dar vienas užsiėmimas, akivaizdu, patyrusiam ūkininkui ir medžiotojui teikia ypač didelio džiaugsmo. Beveik prieš dvejus metus R. Barzdenis buvo išrinktas Lietuvos skalikų augintojų sąjungos prezidentu. Šį pavasarį Lietuvos skalikų augintojų sąjunga surengė pirmąją skalikų parodą. Pats R. Barzdenis jau seniai dalyvauja tarptautinėse parodose su savo augintiniais ir skina laurus. „Pagaliau skalikai atgauna vertingiausios nacionalinės šunų veislės statusą, tai pripažįsta ir ekspertai kinologai, ir patys šunų mylėtojai“, - džiaugėsi pašnekovas, vesdamasis per kiemą savo šunų karalijos link.

„Seniausias šuo Džimis pernai medžioklinių šunų skalikų grupėje parodoje Latvijoje pelnė antrą komandinę vietą. Kalė Vėtra ir kaimyno Povilo Daugėlos globojamas Tobis buvo pelnę gražiausių skalikų titulus. Vėtra neseniai sulaukė „kavalieriaus“ iš Plungės, gražaus patino Galio, tikėtina, kad jauniklių vada bus tokia pat šauni, kaip ir tėvai. Sudėtinga veisti šiuos šunis, reikia saugoti nuo kraujomaišos, sekti ir gryninti geriausias savybes“, - teigė šunų augintojas.

Visai neseniai toks medžioklinių savybių patikrinimas vyko ūkininko valdose. Atvykę kinologai ekspertai įvertino medžiotojų atvežtų septynių skalikų galimybes šūvio, paklusnumo, sužeisto žvėries sekimo testais. Visi mokymo dalyviai buvo įvertinti trečio laipsnio diplomais. Buvo vertinama, kaip šuo reaguoja į šūvį, kaip paklūsta šeimininko komandoms, kaip atseka 12-16 valandų senumo kraujo pėdsakus. Skalikai įrodė esantys puikūs medžiotojai. Ir ne tik. Pasak ūkininko, jie ir puikūs namų sargai, ir labai ištikimi bičiuliai.

Kad tai įrodytų, pašnekovas nusivedė prie fermos, kur prie būdos ilsėjosi grakšti kalytė. Ji buvo prapuolusi ketverius metus, kol atsitiktinai šeimininkas ją aptiko pas vieną gyventoją Ramygaloje. Vienąkart kalė, nutrūkusi nuo grandinės, dingo, tad šeimininkas manė, kad jau ir nebesugrįš. Bene po ketverių metų pažįstami pradėjo sakyti matę skalikų veislės šunį pas vieną ramygalietį.

Paaiškėjo, jog pabėgusį šunį priglaudė vienas žmogus, po to išmainė kitam už alaus butelį. Šeimininkas, atpažinęs savo šunį, pašaukė vardu, kalytė iškart draugiškai prisigretino, nutilo. Po tokio atpažinimo abiem beliko ruoštis kelionėn namo.

Šeimininkei pykti nebuvo kada

Taip bekeliaudami nuo vieno sodybos krašto iki kito, nuo sportinio motociklo iki gėlyno, palei šunų būdas, pamėginome suskaičiuoti, kiek draugiškų keturkojų padarų gyvena Barzdenių sodyboje. Suskaičiavome apie 200 galvų.

„Svarbiausia, kad visi yra įdarbinti, nėra dykinėjančių. Katės gaudo peles, karvės duoda pieną, šunys saugo sodybą arba eina su manimi medžioti, dalyvauja parodose. Šernai ir elniai visiems teikia džiaugsmo“, - vardijo pašnekovas.

„Ar tikrai visi patenkinti? O šeimininkė?“ - mėginau iškvosti.

Mažoji Vaiva suskubo užtarti, kad mama tikrai nepyksta už nesibaigiantį sambrūzdį. O jos tėtis nusijuokė: „Tai kad ji ir neturi kada pykti: dirba Kupiškyje, o neseniai tik baigė neakivaizdines ekonomikos studijas Kauno technologijos universitete. Ryte išvažiuoja, grįžta vakarop. Čia visi mes tokie aktyvūs.“

Šaltinis www.lrytas.lt