Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Tykojimas ir sėlinimas. Tai individuali medžioklė, kurios sėkmė priklauso nuo paties medžiotojo apdairumo, sumanumo, išradingumo, kantrybės. Tykojimas bei sėlinimas bus vaisingesni, jei žvėris dar ir viliosime. Viliojimas – tai garsų, kuriuos savo aplinkoje skleidžia žvėrys, mėgdžiojimas. Siekdamas laimikio, medžiotojas, kaip ir jo medžioklės objektas – elnias, stirninas, šernas ar lapė, turi susilieti su supančia aplinka, tapti jos dalimi. Šie žvėrys dažniausiai ir medžiojami minėtais būdais.

Tauriųjų elnių patinai ir stirninai taip medžiojami selekciniais tikslais – norint sumedžioti prastai išsivysčiusius, ligotus arba subrendusius trofėjinius žvėris. Žodžiu, daryti atranką, kad medžioklės plotuose liktų ir daugintųsi patys perspektyviausi, sveikiausi individai, turintys šiai žvėrių rūšiai būdingiausių bruožų.

Tam ruošiami medžiotojai selekcininkai. Šernų atranka ne tokia aktuali. Ilgašnipiai šiais būdais medžiojami siekiant reguliuoti jų skaičių, apsaugoti žemės ūkio kultūras nuo sunaikinimo. Lapės medžiojamos visais įmanomais būdais, nes jų skaičių reikia sumažinti iki minimumo. Ilgauodegių „dėka“ iš mūsų laukų baigia išnykti kurapkos, smarkiai sumažėjo kiškių. Tykojimas ir sėlinimas leidžia medžioti lapes gana efektyviai. Juolab kad jų medžioklė nei terminais, nei būdais nereglamentuojama, o pats procesas labai įdomus.

Mūsų medžiotojai labiau linkę prie greito efekto medžioklės: pamatė, prisitaikė, nušovė. O štai Vakarų Europoje, ypač Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Čekijoje, medžioklė viliojant labai populiari, mėgstama ir priskiriama prie aukščiausios klasės.

Deja, ne visi medžiotojai apdovanoti tokiomis gamtos dovanomis, kad galėtų be klaidų atkartoti išgirstus žvėrių skleidžiamus garsus. Tai padaryti padeda vilbynės, sukonstruotos patyrusių medžiotojų labai seniai ir nuolat tobulinamos. Pastaruoju metu pasitelkiama netgi elektronika. Tačiau ją naudojant eliminuojamas pats medžiotojas ir menkėja visas medžioklės žavesys.

Vilbynės – tai instrumentai, padedantys medžiotojui išgauti medžiojamų žvėrių tarpusavio susikalbėjimo garsus, kuriuos jie skleidžia išsigandę, šaukdami jauniklius, jaunikliai – motinas, patinai kviesdami pateles, o šios savo sutikimą išreikšdamos. Patinai, ypač stambių kanopinių, baubimu praneša apie užimtas teritorijas, įspėdami kitus, kad jie nesiartintų prie jų valdų, haremo. Vilbynės plačiai naudojamos ir medžiojant plėšrūnus: lapes, vilkus – jomis išgaunami jų medžiojamų žvėrelių ar paukščių skleidžiami garsai.

Beje, daugelį garsų galima išgauti ir be vilbynių. Antai stirninus rujos metu labai lengva privilioti patelių skleidžiamais garsais. Šis garsas išgaunamas pučiant orą per suglaustus nykščius, tarp kurių įspraustas varpučio ar kitos varpinės žolės lapelis. Aukštų tonų cypimas primena garsą, kuriuo stirna kviečiasi patiną. Tokį pat garsą galima išgauti pučiant orą prie apatinės lūpos smiliumi ir didžiuoju pirštais prispaudus baltalksnio ar vinkšnos lapo kraštą. Ypač nesunkiai sugundomi jauni stirninai. Jauniklius vedžiojanti stirna, išgirdusi vilbyne skleidžiamą stirniuko pagalbos šauksmą, net žmogaus nepaisydama bandys jį surasti.

Ruja – pats palankiausias laikas selekcinei tauriųjų elnių patinų medžioklei. Ji bus dar sėkmingesnė, jei mokėsime imituoti elnio baubimą. Jis lengviau išgaunamas vilbynėmis: iš didelių jaučių ragų padarytomis dūdomis, kriauklėmis, mediniais vamzdžiais. Anksčiau tam plačiai naudoti žibalinių lempų stiklai, kurie, šiek tiek pasitreniravus, labai natūraliai perduodavo elnio baubimo garsus. Gana gerą dūdą galima pasidaryti vėlyvą rudenį iš sauso sibirinio barščio (Heracleum sibiricum) tuščiavidurio stiebo.

Nupjovę 35–45 cm ilgio vamzdį, turėsime labai gerai baubiančio elnio balsą perteikiantį trimitą. Kadangi jis gana trapus, iš viršaus dera apvynioti lipnia juosta, o vežantis į medžioklę vidun įdėti atitinkamo skersmens medinį įdėklą. Bandant „susikalbėti“ su baubiančiu elniu, nereikia persistengti ir baubti galingu balsu, juolab sėdint bokštelyje, nes gyvūnas iškart pajus apgaulę.

Bene daugiausia įvairiausių vilbynių prigalvota lapėms. Jomis išgaunami pelių, pagrindinio lapių grobio, cyptelėjimai, sužeisto kiškio riksmas, kurapkų čirškėjimas, laukinių ančių kvaksėjimas. Vilioklinėms lapių medžioklėms reikia pasirinkti tinkamą orą. Sėkmingiausias – sausas, šaltokas tylus rytmetys ir pavakarė.

Be abejo, reikia gerai žinoti lapių medžioklės kelius, nes iš savo olų ir dieninių gulyklų jos dažniausiai traukia tais pačiais. Galima apsieiti ir be vilbynių. Pele sucypsėti nesunku traukiant orą pro vamzdeliu tvirtai suspaustas lūpas arba prie nykščio raumenų kauburėlio priglaustas drėgnas lūpas. Paprasčiausia vilbynė – stiklo šukė ir šlapias kamštis: juo braukiant per stiklą irgi išgaunamas lapes viliojantis garsas. Tik nereikia vilioti be perstojo – lapė kaip mat pajus apgaulę ir nesiartins prie tykojančio medžiotojo.

Medžioklė su vilbynėmis – tai menas, reikalaujantis kruopštaus darbo, bet atsiperkantis nuostabiomis akimirkomis. Tai savotiškas mokslas. Su vilbynėmis medžiojami ir įvairūs paukščiai.