Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Turbūt ne kiekvienas Dzūkijos gyventojas žino, kad pasidairyti į laukinius gyvūnus galima ne tik tradiciniame zoologijos sode Kaune. Jau kelerius metus žvėrių „rezervatas“ įsikūręs ir Varėnos rajono Korpiškių kaimo sodyboje. Šiuo metu čia – kelios dešimtys egzotiškų paukščių, šernų, vilkų, stirnų, lapių, meškėnų.

Varėnos rajone veikiančio žvėryno ir sužeistų žvėrių prieglaudos įkūrėjas – vilkų augintojas, kinologas ekspertas Bronius Jurgelevičius. Pašnekovas pripažįsta: globoti žvėris įkvėpė ne tik meilė gamtai – esama ir liūdnesnių priežasčių.

„Esu medžiotojas, per savo gyvenimą padaręs daug žalos gamtai. Nušoviau net 22 vilkus, kurių vienas buvo pripažintas stambiausiu Baltijos šalyse. Jaučiu kaltę, ir tai buvo viena priežasčių, paskatinusių mane globoti sužeistus žvėris“, – pasakojo B. Jurgelevičius.

Nors jis – patyręs medžiotojas, visų žvėrių nešaudo – tik šernus, laukinius šunis, lapes.

„Nuvykus į medžioklę man nesvarbu, kad galbūt nieko nenušausiu. Nepaprastai gera išgirsti žvėrių šnaresį, traškesį. Jau seniai nešaudau vilkų, nors medžiotojams nušauti vilką – didelis prestižas. Sąžinė prabilo“, – sakė vyriškis.

Jo polinkis rūpintis žvėrimis atsiskleidė dar sovietmečiu, o galutinai šiai veiklai Bronius atsidėjo prieš devynerius metus.

„Iš pradžių auginau tik šernus, paskui įsigijau lapių, mangutų, paukščių. Tuo metu grybautojai urve rado ir atnešė man 4 tik gimusius vilkiukus. Buvau pasibaisėjęs – žmonės ketino juos užkasti. Pasiėmiau vilkiukus, maitinau iš buteliuko kaip kūdikius. Vieno vilkiuko išgelbėti nepavyko, o kiti dabar jau užaugę, prijaukinti, netgi pratęsė savo giminę“, – pasakojo B. Jurgelevičius.

Pakako vienos iniciatyvos – ir žvėreliai pradėjo tiesiog plūsti pas geraširdį medžiotoją. Kartą gamtosaugininkai atgabeno sužeistą, nepastovinčią ant kojų, ką tik gimusią jauniklę stirną.

„Ji kaip vaikas rėkė, dejavo, – prisimindamas graudinosi pašnekovas. – Vis tik pavyko ją išgelbėti, o pavadinome Likute – juk ji išliko.“

Miško vaikas

Prijaukintų laukinių žvėrių šeimininkas pasakoja gamta žavėjęsis jau ankstyvoje vaikystėje. Be to, dėdė buvo medžiotojas – gal ir tai turėjo įtakos. Nuo mažens svajojęs apie aptvarą, kuriame augintų laukinius gyvūnus, Bronius buvo prastas mokinys – neklaužada, bėgiodavęs iš pamokų į mišką.

„Prisigaudydavau žvirblių, balandžių ir užanty atsinešdavau į pamokas. Ypač kontrolinių atsiskaitymų metu mėgdavau taip palinksminti klasės draugus. Aišku, mokytojai nesuprasdavo mano juokelių, išvydavo lauk“, – juokėsi pašnekovas.

Benamius šunis, kates jis tempdavosi namo.

„Tėvas širsdavo, bet aš buvau labai užsispyręs“, ¬– sakė Bronius.

Baigęs profesinę mokyklą, gyvūnų mylėtojas gavo darbą karinėje gamtos apsaugoje. O atgavus Lietuvos nepriklausomybę, B. Jurgelevičiaus šeimai buvo grąžinta šalia miško esanti senelių žemė. Taigi, atsirado galimybė įgyvendinti svajonę ir visą gyvenimą pašvęsti gamtai. Beje, Broniaus dukra – taip pat medžiotoja.

Pabėga ir vėl grįžta

Kokie tie laukiniai gyvūnai – juk daugelis įsivaizduojame juos esant neprognozuojamus, net pavojingus? Anot Broniaus, joks žvėris niekad be reikalo nepuls, nebent gindamasis arba išprovokuotas. Užtat jie gali bet ką padaryti dėl savo palikuonių.

Kartais B. Jurgelevičiaus globojami žvėrys pabėga į mišką, tačiau visi sugrįžta.

„Nusilpę, sulysę jie vėl prašosi priimami į aptvarus. Būna, kad laukiniai žvėrys ateina aplankyti mano prijaukintųjų vilkų, lapių“, – apie žvėrių „draugystes“ pasakoja B. Jurgelevičius.

O štai jo numylėtinis vilkas Mauglis nuolat sekioja vaikus. Kai tik atvyksta vaikų grupė, jis išsirenka patį mažiausią, silpniausią ir sekioja iš paskos.

Tiesa, ne visi globotinių pasilakstymai laisvėje baigiasi geruoju. Sykį pabėgo šernė, po trijų mėnesių grįžo sulaukėjusi ir puolė šeimininką, apkandžiojo veidą. Usūrinis šuo kartą vos nenukando pirštų galų. Bronius primena geležinę taisyklę: žvėrys nepakenčia apsvaigusių nuo alkoholio žmonių. Esi apsvaigęs – prie žvėrių nesiartink.

Žmonės – blogiau nei žvėrys

Gamtos mylėtojui teko stebėti ir neįtikėtinas situacijas. Štai vienąsyk žmonės atvežė vilkams sušerti šunį.

„Įsivaizduokite, tikintys Dievu žmonės taip pasielgė! Šunį nuvežiau į gyvenvietę ir paleidau. Kitąsyk vilkams atvežė ožką. Tris dienas ja rūpinomės, po to padovanojome geriems žmonėms. Tokie žmonių poelgiai rodo, kad jų širdys suakmenėjusios“, – apgailestavo Bronius.

Pasitaiko, kad, grįžę iš kokios išvykos, šeimos nariai maiše randa kokį nors nereikalingą gyvūną. Kitas atvejis – kuomet turtingi žmonės prašė parduoti šerniuką, kartą už vieną iš jų net 1000 litų siūlė.

„Jei pasako, kad ruošiasi kepti ant iešmo – neparduosiu už jokius pinigus. Aš pats savo užaugintų gyvūnų negaliu valgyti. Mano gyvūnai labai išdidūs, išlepinti, jie net miežių neėda. Važiuoju į Alytų jiems parvežti kviečių miltų“, – atviravo vyriškis. Jam apmaudu, kad dabar daugelis žmonių nebegerbia gamtos – net medžiotojai vyksta į miškus turėdami vienintelį tikslą – parsivežti mėsos. Dar liūdniau tampa, kai abejingumą gamtai demonstruoja vaikai – atvažiavę, būna, per aptvarą apspardo gyvūnus.

Pelnė garbingą titulą

B. Jurgelevičiaus kasdienybė prižiūrint visą šį „ūkį“, nėra lengva – šeimininkaujant žvėrių aptvaruose tenka nemenkai pavargti.

„Daugiausia jėgų reikalauja gyvūnų priežiūra. Mėsėdžiai yra nešvarūs žvėrys, privalau nuolat liuobti, dezinfekuoti jų aptvarus. Tai kainuoja daug sveikatos. Niekad neturiu atostogų ir kartais pats save keikiu, kad pasirinkau tokį gyvenimo būdą, bet kito kelio nėra, juk nepaleisi gyvūnų, – pasakojo pašnekovas. – Svarbiausia, kad būdamas su jais jaučiuosi arčiau gamtos ir patiriu nuostabių akimirkų.“

Bronius sako esąs dėkingas žmonai, kuri jam padeda. Pasak jo, visi rūpesčiai tarsi nublanksta tomis akimirkomis, kai žvėrys atsiveda mažylių.

Didelio džiaugsmo teikia ir paukščiai. Bronius yra įkėlęs daugiau nei 100 inkilų – iš jų pavasarį sklinda įvairiausios giesmės.

„Sykį į mano prieglaudą atvežė vanagą nulaužtu sparnu. Žmona pyko, kad jį ėmiau slaugyti – juk jis kitus paukščius naikina. Bet aš slaugiau, kitaip negalėjau“, – pasakojo gyvūnų globotojas. B. Jurgelevičiaus prižiūrimose valdose žvėrių kasmet vis daugėja.

Už meilę laukiniams gyvūnams vienoje Lietuvos televizijos akcijoje B. Jurgelevičius buvo išrinktas į šviesiausių 2005 metų Lietuvos žmonių dešimtuką.

,,Viską darau dėl visuomenės. Noriu žmonėms suteikti galimybę geriau pažinti gamtos pasaulį. Man sekasi, nes užsiimu tuo, apie ką nuo mažens svajojau. Kai stengiesi, dirbi iš širdies, tuomet ir sėkmė lydi“, – sakė jis.

Beje, ši medžiotojo ir gamtos mylėtojo veikla – laisvalaikio užsiėmimas. Nedidelį zoologijos sodą šiek tiek paremia vietos valdžia, pavieniai žmonės.

B. Jurgelevičius norėtų plėsti savo globojamų gyvūnų aptvarus, tik, sako, trūksta pinigų, o ir sveikata prastėja. Svajoja įsigyti lūšį, bet tam reikia specialių leidimų.

„Tikiuosi, man pasiseks“, – viliasi vyriškis.

Šaltinis "Mano Dzūkija"