Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Leonpolio kaime gyvenantis Povilas Andriūnas - ne tradicinis ūkininkas. Jis užsiima tuo, kas dažnam kaimo žmogui gali pasirodyti neįprasta, net egzotiška. Antri metai, kai tris hektarus užimančiame aptvare šalia sodybos ganosi pirmoji mūsų rajone danielių banda. Šie elninių šeimos žinduoliai pakeitė kelerius metus augintas avis. Vietoje nenustygstantis vyriškis taip pat buvo užsidegęs bitininkavimu, bet dabar bičių jau neturi.

Ūkininko namų kiemą saugo kelios laikos. Šiuos medžioklinius šunis šeimininkas sako laikantis savo malonumui. Su laikomis jau nemaža metų sėkmingai dalyvauja respublikiniuose, Baltijos šalių čempionatuose. P. Andriūnas šmaikštauja, kad voljere bėgioja ir būsima kitų metų šalies čempionė. O šernams užtvertas aptvaras kol kas tuščias... Andriūnas kone kiekvieną dieną pro vartelius suka pasigrožėti danielių banda. Danielių gyvenimas aptvare - beveik kaip ir laisvėje.

Avys “pririšo” prie namų

P. Andriūnas, ėmęsis avininkystės, iš anksto nenumatė, kad šis verslas nebus ilgalaikis. Iš pradžių šių gyvulėlių priežiūra didelių nepatogumų nekėlė. Taip buvo vasarą, kai avelės ganėsi netoli sodybos įrengtame aptvare. Pašarui joms pakako ganyklos žolės. Rudenį atvėsus orams, banda buvo uždaryta tvarte. Tuomet ūkininkas ir pajuto, kad gyvuliai jį “pririšo” prie namų. Avių priežiūra žiemą atimdavo daug laiko. Reikėjo bandą ne tik pašerti, bet ir nuolat kuopti tvartą.

Vyriškis pusiau juokais, pusiau rimtai prasitarė, kad atsisakyti avių paskatino ir tvarte tvyrantis specifinis kvapas: “Niekam nebesinorėjo vaikščioti pas tas avis...”

Atsivežė iš Joniškio

Kartą, išsikalbėjęs su vienu vilniečiu medžiotoju, Povilas susigundė idėja veisti danielius. Naujasis verslas patrauklus atrodė pirmiausia todėl, kad šie žolėdžiai gyvūnai nereikalauja nuolatinės priežiūros. Be to, seniai medžiojančiam ir mūsuose įprastų laukinių žvėrių gyvenimą pažįstančiam P. Andriūnui smalsu buvo susipažinti ir su danieliais - didesniais už stirną, bet mažesniais už taurųjį elnią miško žvėrimis. Neretai danielius specialistai laiko tarpiniu gyvūnu tarp elnio ir stirnos: padaro mažiau žalos nei elnias ir atsparesnis už stirną. Maždaug šimtą kilogramų sveriantis patinėlis kainuoja du tūkstančius, apie 70 kilogramų patelė - pusantro tūkstančio litų. Tiesa, kainos skirtinguose ūkiuose gali skirtis. Tačiau viena aišku, kad jos nemažėja.

Norint užsiimti danielių auginimu, būtinas Aplinkos ministerijos išduotas leidimas. Jį leonpolietis gavo iš karto. Pateikė visus reikalingus dokumentus, ūkis atitiko keliamus reikalavimus. P. Andriūnui leista šiuos laukinius gyvūnus eksponuoti ir dauginti.

Norint gauti tokį leidimą, vienam žvėriui aptvare privalomas plotas - 40 kvadratinių metrų. Pasak vyriškio, tai diskutuotina, nes tokios pačios normos taikomos ir zoologijos soduose... Leonpoliečio aptvare miško gyventojams daug kartų erdviau.

Ūkininkas danielius pirko šalia Joniškio esančiame Sigito Petraičio elnyne. Joniškietis 500 hektarų aptvare yra įkūręs kol kas vienintelį Lietuvoje elnyną, kuriame elniai auginami pramoniniu būdu. Neseniai čia taip pat apgyvendinti danieliai ir fazanai. Augintinius S. Petraitis ne tik veisia. Joniškio pašonėje esančioje verslininko kavinėje lankytojai vaišinami gurmaniškais žvėrienos ir paukštienos patiekalais.

“Iš Joniškio atsivežiau keturias jauniklių besilaukiančias pateles ir du patinus. Dabar bandoje - jau devyni elniai, keturios patelės laukiasi. Manau, kad po poros savaičių jas jau išvysiu su jaunikliais,” - apie savo ūkį pasakojo P. Andriūnas.

Beje, būsimųjų jauniklių jau laukia pirkėjas. Danieliukai neiškeliaus iš Ukmergės rajono - juos įsigyti ketina vienas Atkočių ūkininkas.

Pažįsta, kai vilki raudonai

P. Andriūnas pasakoja, kad danieliai - gana taikūs ir ramūs gyvūnai. Viena patelė duoną ima iš šeimininko rankų. Žvėrių aptvarą juosianti tvora yra apie pusantro metro aukščio. Ūkininkas juokauja, kad danieliui tokią tvorą įveikti būtų vieni niekai. Ir iš vietos gyvūnas ją įstengtų peršokti. Tačiau šie laukiniai žvėrys tvoros aukščio dar nė nebandė. Kartą buvo į laisvę ištrūkę pro vartus, bet kitą dieną grįžo atgal. Ankstesnis šeimininkas leonpoliečiui sakė, kad danieliams namais tampa vieta, kur jie atsiveda vaikus.

“Kai danielius atsivežiau, turėjau tokį raudoną apsiaustą. Eidamas į aptvarą, jį apsivilkdavau. Žvėrys priprato tokį mane matyti, tad apsivilkęs raudonai ir į aptvarą atėjęs vienas - aš jau savas... - juokiasi ūkininkas. - Jei pasirodau kitokios spalvos drabužiu ar su palydovais, danieliai arti nebesiartina... Dažniausiai mes “pasimatom”, kai žvėrys ateina atsigerti...”

Draugauja danieliai ir su P. Andriūno laikomis. Tik tuomet, kai jaunikliai dar visai maži, patelės vengia bet kokių bičiulysčių. Tada į aptvarą užklydusiems šunims nuo danieliukus saugančių patelių gali gerokai kliūti. Atsivestus jauniklius bent porą savaičių patelės slepia ir nuo šeimininko akių. Pasirodo tik tada, kai mažyliai bent kiek sustiprėja.

Tiesą sakant, ūkininkas stengiasi netrikdyti augintinių ramybės ir po aptvarą vaikšto retokai. Tuo labiau, kad augintinius papildomai šerti reikia tik retkarčiais. Gyvūnams ištisus metus pakanka to, ką randa aptvare. Paskabo žolės, medžių bei krūmų šakelių, pasikasa augalų šaknų. Tikras skanėstas danieliams - obuoliai. Be to, teigiama, kad nuo jų danielių mėsa tampa dar skanesnė ir kvepia obuoliais...

“Jei aptvare pasirodau su kibiru, ir žvėrys prie manęs neatbėga, vadinasi, jų papildomai šerti nereikia. Gali išpilti pašarą ant žemės, bet jis taip ir liks nepaliestas... Per metus vienam gyvūnui papildomai sušeriu apie tris maišus avižų,” - apie savo verslo subtilybes kalbėjo leonpolietis.

Vienintelis dalykas, kuriuo šeimininkui privalu nuolat rūpintis - vanduo. Kadangi aptvare nėra jokio vandens telkinio, ūkininkas girdyklą danieliams įrengė prie sodybos, už ūkinio pastato. Aptvare pastatyta talpa visada turi būti pilna. Be to, ilgėliau pastovėjęs vanduo ima gesti, todėl jį dažnai reikia keisti, išmazgoti talpą.

Atvežė kaip parkų papuošalą

Pasak P. Andriūno, danielių galima išvysti viso pasaulio zoologijos soduose. Prieš kelerius metus šie gyvūnai apgyvendinti ir Kauno zoologijos sode.

Laisvėje danieliai gyvena centrinėje, vakarų ir pietų Europoje, lapuočių miškuose, kur gausu vešlių ganyklų. Į Lietuvą pirmą kartą danieliai atgabenti ir pradėti veisti XVI-XVII amžiais. Spėjama, kad į mūsų šalį juos, kaip dekoratyvinius žvėris, atvežė kunigaikščiai ir didikai. Grakštūs gyvūnai buvo parkų papuošalas. Ištrūkę danieliai veisdavosi ir laisvėje. Intensyviai medžiojant, praėjusio amžiaus viduryje šie žvėrys beveik išnyko. Vėl į Lietuvą jie buvo atgabenti apie 1973-1975 metus. Pamažu jų ėmė rastis ir laisvėje. Nors įvairūs šaltiniai nurodo skirtingus statistikos skaičius, manoma, kad Lietuvoje laisvėje gyvena apie 300 danielių. Šių žvėrių populiacija didinama, juos galima medžioti.

“Per netrumpą medžiotojo stažą danieliaus miške man dar neteko išvysti... - sakė P. Andriūnas. - Bet gal kada išvysiu? O gal ir pats savo bandą po kelerių metų išleisiu į laisvę...”

Šernų neaugins...

Prieš metus kitus P. Andriūnas didžiajame aptvare, kur gyvena danieliai, įrengė aptvariuką. Čia ketino įkurdinti kelis šerniukus. Tačiau netrukus šios minties atsisakė. Anot ūkininko, šernai - tai ne jo danieliai, kurie nei aplinkai pastebimos žalos daro, nei teršia... Netoli sodybos apgyvendinti ištisai žemę knisančias dryžuotąsias miško kiaules jis neišdrįso.

“Šernams reikia gyventi tik miške...” - tokia ūkininko nuostata.

Tačiau mažasis aptvaras tuščias bus jau neilgai. Čia netrukus, kad bandoje būtų išvengta kraujomaišos, ūkininkas perkels abu danielių patinus.

Žvėrienos kepsnių neragaus

Kaip teigė Leonpolio ūkininkas, pasaulyje danieliai labiausiai vertinami dėl ragų. Iš pantais vadinamų jaunų, nesukaulėjusių ragų gaminami vaistai. Šis verslas danielių augintojams atneša didžiules pajamas.

Lietuvoje danieliai veisiami dėl grožio, medžioklei. P. Andriūnas iš šio verslo uždirbti kol kas nesvajoja. Tad danielių auginimas jam greičiau ne verslas, o savotiškas malonumas ir smalsumo patenkinimas. Jam smagu, kad pro šalį važiuojantys žmonės sustoja prie aptvaro ir grožisi žvėrimis, kurie tokie patys, kaip ir laisvėje gyvenantys.

“Gera, kad žmonės patys gali pamatyti, vaikams parodyti natūraliomis sąlygomis gyvenančius žvėris. Aš ne prieš zoologijos sodus, bet ten žvėrys gyvena dirbtinėmis sąlygomis. Maitinasi jie ne natūraliai, pabėgioti negali... Todėl nereikia stebėtis, kaip jie atrodo,” - savo nuomonę dėstė ūkininkas.

Paprastai danielių kailis esti gelsvai rudas. P. Andriūno bandoje atsirado vienas šokoladinės spalvos jauniklis. Tokie danieliai itin reti ir specialistų vertinami.

Danielių mėsą gurmanai laiko delikatesu. Iš jos pagaminti patiekalai valgytojams gerokai patuština piniginę.

Galbūt netrukus ir P. Andriūnas ukmergiškius vaišins patiekalais iš žvėrienos? Išgirdęs šį klausimą ūkininkas purto galvą. Savo auginamų danielių mėsos jis kol kas nei pats ketina ragauti, nei kitiems jos siūlys. Į sodybą užsukusiems svečiams Povilas mielai pačirškins miške sumedžioto šerniuko kepsnį. Kaip pats sako, tokį, kokio niekas kitas nemoka iškepti...

http://www.gzeme.lt