Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Klaipėdietis Vilius Baranauskas atgaivina Lietuvoje išnykusią sakalų keleivių populiaciją – šie į Raudonąją knygą įrašyti sparnuočiai jau kleketuoja jo įkurtame plėšriųjų paukščių veislyne.

Pajūryje, šalia Šaipių draustinio, pastatytuose specialiuose aptvaruose V.Baranauskas augina penkias sakalų poras. Pakilę į orą pramankštinti sparnų paukščiai apskrieja ratą ir vėl nutupia šeimininkui ant rankos.

Aštriais nagais įsikibęs į stora odine pirštine aptrauktą šeimininko ranką mylimiausias sakalas Stres kraipo galvą tarsi suprasdamas, ką šis šneka.

Šaipių veislyne sakalams ne tik nagus, bet ir snapus žirklėmis patrumpina šeimininkai.

V.Baranauskas nemano galįs susidraugauti su sakalais: „Tai – mitas. Šie išdidūs paukščiai gyvena tik sau ir niekam nepaklūsta, įnirtingai kaunasi su priešais. Sakalus galima tik įpratinti nebijoti žmogaus“.

V.Baranauskas irgi nebijo savo augintinių.

Jam važiuojant automobiliu trejų metų sakalė Stres ramiai tupi salone, savo pamėgtoje vietoje – šalia vairuotojo ant priekinės sėdynės atlošo.

Piršlybas apšlaksto kraujas

Sakalų augintojų gyvenimas persmelktas įtampos.

Šią vasarą suleidęs paukščių porą į vieną narvą V.Baranauskas visą savaitę negalėjo ramiai miegoti.

Jį jaudino tik viena mintis – ar patinėlis liks gyvas.

„Didesnei ir stipresnei patelei neįpirši bet kokio draugo. Nepatikusį sakalą ji gali prisileisti, o po to mirtinai užkapoti. Mums reikia akylai stebėti, kas vyksta voljeruose“, – pasakojo V.Baranauskas.

Tąkart viskas baigėsi laimingai. Sutuoktinių pora susidraugavo, patelė netgi padėjo keturis kiaušinius, bet palikuonių nesulaukė – jaunas ir neįgudęs sakalas nesugebėjo apvaisinti patelės.

V.Baranauskui sakalininkystė – savotiška loterija: „Tikiuosi, jog tai porai kitą kartą tikrai pavyks.

Svarbu, kad vestuvės įvyko ir patelė neatstūmė jaunikio.

Tos pačios genties sakalų įpročiai kartais labai skiriasi“.

Šaipiuose auga kiti nelaisvėje pasaulį išvydę sakalai.

Patelėms padėjus kiaušinių, sakalininkai juos perina inkubatoriuje, peni išsiritusius jauniklius. Paūgėję paukščiai grąžinami į voljerus.

V.Baranausko veislyne auginami ne tik grynakraujai sakalai keleiviai, bet ir medžioklei skirti jų hibridai.

Pasprukę į laisvę šie mišrūnai jokios žalos gamtai nepadaro, nes yra nevaisingi.

Ereliai nebijo net vilkų

Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, sakalus išnaikino be saiko naudoti pesticidai – kiaušinių lukštai nuo chemikalų suplonėdavo, perintys paukščiai savo gūžtose juos tiesiog sutraiškydavo.

Raibąjį sakalą keleivį – neatsiejamą lietuviškų dainų personažą – Lietuvos ornitologai paskutinį kartą matė miškuose prie Anykštos ežero prieš 36 metus. Dabar mokyklose vaikai jį atpažįsta tik iš nuotraukų.

Ar įmanoma veisti sakalus tarsi naminius paukščius? V.Baranauskas tuo neabejoja: „Tai nėra koks nors stebuklas – sakalininkystė klestėjo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Medžioklei skirti plėšrieji paukščiai nelaisvėje auginami jau šimtus metų“.

Kai kurie Šaipiuose sparnus išskleidę sakalai perleisti kitiems laukinių paukščių augintojams – apmokyti medžioti jie persekioja varnas, kirus, kovarnius. Kiškius, lapes, kitus smulkesnius gyvūnus medžioja didesni vištvanagiai. Juos reikia nuolat treniruoti.

„Subrendę sakalai keleiviai sveria apie vieną kilogramą.

Tai grėsmingi paukščiai, nuo jų sprunka kiti sparnuočiai. Už sakalus stipresni tik kilnieji ereliai – jie savo tvirtais nagais gali suknežinti kaukolę vilkui“, – pasakojo V.Baranauskas.

Sukėlė sumaištį Kazokiškėse

Klaipėdiečių augintiniai neseniai sukėlė sumaištį Vilniaus regioniniame Kazokiškių sąvartyne. Vos pamatę virš šiukšlių krūvų sklendžiančią sakalų porą į šalis išsilakstė pulkai kirų ir varnų. Šiuos įkyrius paukščius bergždžiai bandyta vaikyti dirbtinai keliant triukšmą.

„Sąvartynus apnikę paukščiai platina infekcines ligas. Kitur sakalai juos jau seniai gainioja iš šiukšlynų, ūkininkų pasėlių. Lietuvoje kol kas nieko panašaus nevyksta“, – apgailestavo Šaipių sakalininkai.

Didžiausius pasaulio oro uostus nuo migruojančių paukščių irgi saugo specialiai išmokyti sakalai – jie išvaiko kitus virš lėktuvų kilimo takų pavojingai skraidančius sparnuočius.

Sakalų sugebėjimai stulbina žmones – iš 2 kilometrų aukščio jie pastebi pievoje lakstančias peles.

Akrobatinio pilotažo meistrai pavydi šiems paukščiams – smigdami žemėn jie išlaiko 25 kartus didesnes apkrovas.

Tikslas – sugrąžinti

Sakalininkystė V.Baranauskui nėra vien tik pomėgis.

Voljeruose auginamus plėšriuosius paukščius jam reikia kasdien šerti, treniruoti, tam reikia nemažai laiko ir kantrybės, lėšų.

Klaipėdietis tikina veisiąs sakalus ne tam, kad įkinkytų juos į darbą ir iš to pelnytųsi: „Man tai – gyvenimo būdas. Noriu pagausinti šių gražių ir kilnių paukščių būrį, kad jie vėl taptų mūsų miškų puošmena“.

Radęs bendraminčių ir rėmėjų V.Baranauskas įkūrė fondą „Sakalo sugrįžimas“. Tam, kad paukščiai vėl apsigyventų Lietuvoje, kasmet reikia išauginti ir paleisti į laisvę ne vieną porą.

„Tuo dabar užsiima beveik visos Europos Sąjungos šalys. Vokietijoje, Austrijoje, JAV sakalų populiacijos jau atkurtos.

Mes kol kas tik žengiame pirmuosius žingsnius“, – kalbėjo ornitologas.

Tikimybė, jog Šaipiuose užauginti paukščiai išplasnos svetur, V.Baranausko nebaugina: „Pas mus atskris kiti. Šiaip jau sakalai sėslūs, prisitaiko net ir didmiesčiuose. Niujorko gyventojų visiškai nestebina virš dangoraižių sklandantys sakalai keleiviai“.

Skrydžiai kaitina aistras

Nuo vaikystės žavėjęsis gamta, išbraidęs visus pajūrio miškus V.Baranauskas prisipažįsta, jog jam labiausiai patikdavo stebėti sparnuočius.

Plėšriaisiais paukščiais ėmė domėtis paskatintas dėdės – žinomo gamtininko profesoriaus Ričardo Kazlausko.

Pirmąją sakalų porą klaipėdietis įsigijo prieš penkerius metus Austrijoje, kur sakalininkystė plačiai paplitusi – ten veikia nemažai veislynų, sakalų augintojų klubų.

Išmokytas sakalas Europoje kainuoja maždaug tiek pat kiek ir geras medžioklinis skalikas – apie 1000 eurų (3500 litų).

Austrams, vokiečiams, britams medžioklė su sakalais – maloni pramoga gamtoje ir savotiškas sportas. Sakalus nuo seniausių laikų augina Japonijos, Pietų Korėjos, Mongolijos gyventojai.

Kazachams lapių medžioklė su sakalais stepių platybėse – nacionalinės kultūros paveldo dalis.

Tačiau visus kitus kraštus lenkia Artimųjų Rytų šalys, kur sakalai auginami prabangiuose veislynuose, gydomi specialiose veterinarijos klinikose.

Šeichų valdomuose Jungtiniuose Arabų Emyratuose sakalų veisimo programoms kasmet skiriama apie 27 milijonus JAV dolerių (55 mln. litų).

Bendraminčių gretos gausėja

V.Baranauskas metus stažavosi Didžiojoje Britanijoje, daktaro Nicolo Foxo įkurtame viename didžiausių pasaulyje sakalų tyrimo institutų, kur yra veislynas. Ten jis susidomėjo galimybe auginti sakalus Lietuvoje.

„Pamaniau, jeigu N.Foxas kasmet į laisvę paleidžia apie 300 įvairių rūšių sakalų, kodėl ir man nesiimti panašaus darbo“, – pasakojo Didžiojoje Britanijoje sakalų augintojo licenciją įgijęs klaipėdietis.

Šaipių veislyno šeimininkai nesijaučia vieniši svajotojai – atsiranda vis daugiau entuziastų, kurie mėgina auginti ir veisti sakalus.

* * *

Paplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą

* Sakalas keleivis (lot. Falco peregrinus) – sakalinių (Falconidae) šeimos plėšrus paukštis.

* Užauga iki 38-53 cm ilgio, sparnų skersmuo – apie 1 metrą. Patinai sveria 570-710 gramų, stambesnės už juos patelės – 910-1190 gramų.

* Paplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Daugiausia gyvena kalnuotose vietovėse, upių slėniuose, palei jūros ar vandenyno pakrantę, kartais ir miestuose.

* Porūšiai skiriasi dydžiu – didžiausi gyvena Arktyje, smulkiausi – dykumose.

* Europos šalyse saugomos visos sakalų rūšys. Kai kurios poros, perinčios pavojingose teritorijose, stebimos gamtosaugininkų. Europoje gyvena apie 5 tūkst. perinčių porų.

* Sakalų keleivių galima pamatyti migruojančių į žiemojimo vietas ir grįžtančių. Vidurio Europoje keliauja tik jauni sakalai, seniai sėslūs ir nepalieka savo lizdų. Gyvenantys šiaurinėse teritorijose migruoja įveikdami didžiulius atstumus.

* Sakalai keleiviai poruojasi visam gyvenimui. Pora visada gyvena tame pačiame lizde, kuriame telpa tėvai ir jaunikliai. Jie nelinkę sukti lizdų, dažniausiai užima seną kito paukščio lizdą. Tundroje sakalų lizdų randama ir ant žemės.

* Poruodamiesi patinas su patele dalijasi grobiu. Patelė skrenda ant nugaros ir perima nešamą grobį iš patino nagų. Laimikis – dovana išrinktajai.

* Jau kovo pabaigoje patelės pradeda dėti 3-4 gelsvai baltus, išmargintus rudomis dėmėmis kiaušinius. Jaunikliais rūpinasi abu tėvai.

* Pastebėjęs grobį, staigiai padidina greitį ir skrieja it strėlė jo link, sugriebia už kaklo, sulaužydamas stuburo slankstelius. Mažesnį grobį sakalas neša tiesiai į lizdą, o didesnius paukščius sumedžioja ore ir nuleidžia ant žemės.

* Antrojo pasaulinio karo metais sakalai keleiviai buvo naikinami, nes medžiodavo pašto karvelius, skraidinančius karo paštą.

* * *

Valstybinės programos nėra

Selemonas Paltanavičius, Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas

„Lietuvoje yra lūšių, didžiųjų apuokų populiacijos atkūrimo programos, o sakalų dar nėra. Tik Klaipėdoje įkurtas fondas „Sakalo sugrįžimas“, kurio veiklą mes remiame.

Turime daug informacijos, kaip kitose Europos šalyse įgyvendinamos nykstančių rūšių atkūrimo programos. Dažniausiai jos prasideda nuo iniciatyvių žmonių, kurie atsidavę tam darbui ir jį išmano.

Lietuvoje kebliausia dėl specialistų, kurie ne tik galėtų sukurti programą, bet ir dirbti su paukščiais, juos laikyti, veisti, paruošti grąžinti į gamtą.

Dar paskutiniais sovietiniais metais bandyta veisti didžiuosius apuokus parengus valstybinę programą. Buvo pastatyti voljerai, supirkta įranga, bet nieko dora nepavyko nuveikti, nes nebuvo specialistų.

Tad sakalų likimas kol kas yra privačių entuziastų rankose“.

Šaltinis www.lrytas.lt