Baikal MP-153 iki pensijos!

Antradienis, 25 Lapkritis 2008 14:44

Nusprendėme pravesti bandymą iš pusiau automatinio rusiško 12 kalibro šautuvo Baikal МР-153, kurio praeitais metais buvo paleista virš 10000 šūvių. Bandysime įveikti 50000 šūvių ribą per 5 dienas. Prieš bandydami priėjome tokių išvadų: jaunas, dvidešimtmetis medžiotojas, aišku turintis medžiotojo bilietą ir leidimą šautuvui, įsigyja nebrangų, pradžioje puikiai veikianti “Байкал” firmos šautuvėlį.Per metus jis iššauna apie 100 šovinių. Jam tai patinka ir toliau šaudo po tą 100 šovinių ateinančius 50 metų, iki užsitarnautos pencijos (aišku medžiotojo). Faktiškai tai sudaro apie 5000 šūvių. Ginklo “karjeros” pabaigoje, šautuvas tikrai nesieks 10000 šūvių ribos.

Dėl tos pačios priežasties, supratome, kad medžiokliniai ginklai neprojektuojami pasiekti tokias šūvių ribas. Bet negalėjome atsisakyti: sieksime 50000 šūvių ribą…

Buvome penkiese ir paskaičiavome: 10000 šūvių per dieną, tūkstantis per valandą, virš 15 per minutę. Taip pat 2 valandos ginklo ardymui ir surinkimui, valymui ir pan, nes ginklą turėjome tik vieną. Galų gale gavosi 12 valandų per dieną, ištisas penkias dienas. Apkursti galima…
Na kagi, pereikime prie šaudymo: dešinėje turėjome padėklą su dienos norma 10000 šovinių, kairėje – vonią pilną vandens, skirto vamzdžio vėsinimui. Šis dalykas labiausiai skyrėsi nuo praeitų metų bandymo su 10000 šūvių ribai, kai laukėme kol vamzdis atvės pats, o tai vyko ganėtinai lėtai. Po pirmų 200-300 šūvių (gerai kad oro temperatūra buvo vėsoka), nenorėdami jog vamzdis paliktų raudonas, nusprendėme panardinti jį į vandenį 15 sekundžių, po ko vėl buvo galima naudoti šautuvą, nebijant nusideginti rankas. Toks režimas pastoviai kartojosi.” Байкал” elgėsi nepriekaištingai, o ir praeitų metų patirtis pamokė, kad vietoje silpnokų 28g švino užtaisų, šovinių “Top trap black”, pradžioje geriausia iššauti apie 50 šūviu iš pusiau magnuminių, 42g švino užtaisytų šovinių.
Laikas bėgo, pradžioje jautėsi ir nuovargis, bet užtai didėjo mūsų pripratimas prie ginklo, ko pasekoje, greitėjo ir jo valymas. Dienos pabaigoje suskaičiavome šovinius ir pamatėme, jog iššovėme tik 9000 šūvių. Jeigu ir toliau mūsų tempas bus toks, tai po 5 dienų turėsime likusius 5000 šovinių. Spręsti nebuvo ką: sekančią dieną teks šaudymą pradėti anksčiau ir šaudyti iki sutemų. Taip pat galėjome sutaupyti laiko valydami ginklą.
Antroji diena buvo saulėta, bet mūsų laukė ir siurprizai. Taigi, prieš 8val ryto, tesėme operaciją “ UGNIS”: nei daug, nei mažai – 200 šūvių, gera vonia vamzdžiui ir vėl į darbą. Vienintelė atsargumo priemonė, neleisti vandeniui patekti į dujų kamera, nes tada šaudymo procesas ryškiai sulėtėtų. Po 4-5 serijų, sustojimas valymui. Šoviniai, kuriuos mes naudojome, skirti šaudyti vertikaliai arba kitaip “į dangų”, o pusiau automatiniuose ginkluose jie palieka nuosėdų, bet 4 rankų dėka valymas vyko greitai ir jau po kelių minučių “Байкал” buvo vėl paruoštas darbui. Tokiu būdu įpusėjome rytą ir kai jau ritmas buvo gerai įsibėgėjęs, atsitiko tai, ko neplanavome. Po “eilinio” valymo, ginklas pradėjo užsikirtinėti išmesdamas gilzę. Išardėme MP-153, atidžiai apžiūrėjome, bet jokių anomalijų nepastebėjome. Atsargiai pastuksenome per dujų kamerą, vėl viską atidžiai sutepėme, tačiau ginklas elgėsi lygiai taip pat kaip ir prieš tai. Tada pasikvietėme “PRIMA ARMI” savininkus ir pradėjome klausinėti kas čia “po velnių” nutiko. Dar kartą išardėme iki smulkiausių detalių ir nustebę pamatėme: maža spyruoklėlė, atblokuojanti užraktą lūžo ir pakeitė užtaisymų ciklą. Gerai ją apžiūrėjome ir tapo aišku , kad ji negalėjo lūžti nuo apkrovų, kadangi toje ginklo zonoje nėra didelio spaudimo. Geriau galvoti, kad stengdamiesi sutaupyti laiko valydami, ją neteisingai įdėjome į vietą. Ir dabar, stengdamiesi sutaupyti laiko valydami, mes nuo grafiko atsilikome apie 1500-2000 šūvių. Problemą išspręndėme pakeisdami spyruoklę, kurios vertė nedaugiau nei vienas euras, ir vėl kibome į darbą. Dienos pabaigoje suvedėme skaičius: 17000, o tai negerai, nes visu 1000 mažiau nei vakar ir 2000 mažiau nei planuoti 10000 per dieną.
Trečią dieną mūsų palaikyti atvyko jau minėtos ginklų gamyklos nariai ir direktorius. Nuspręndėme imtis “šoko” terapijos: vamzdžio vėsinimą sutrumpinti, o ginklo intervalus, tarp ginklo valymų, padidinti. Tokis pasikeitimas iškarto pareikalavo aukų: kadangi dujų surinkimo vietoje temperatūra dar aukšta, tai neatlaikė prilituotas taikiklis. Bandymas po bandymo jis galėjo nebeatlaikyti ir pataikyti į veidą betkuriam bandytojui. Keletas smūgių plaktuku ir “sudie taikikli”. Polimerinės dalys tajp pat neatlaiko tokių temperatūrų ir valydamas šautuvą pamatai lašelį plastmasės “privirintos” prie apkabos. Po 14 valandų šaudymo, balansas nustebina – ant stalo liko tik kelios dėžutės po 25 šovinius iš 10000 šūvių normos bei praėjusių dienų likučių. Viso 13000 šovinių, neskaitant smulkmės.
Ketvirtoji diena buvo ne juokai. Jau rytinė saulė taip kepino, jog atrodė kad po ausinėmis lydosi ausys. “Байкал” praėjo visą eilę išbandymų šiomis dienomis, todėl būtinai apžiūrime galinčias lūžti dalis, patikriname reguliuojamą dujų kameros kanalą. Esmė tame, kad ginklas dėl savo paprastos ir greitos darbinės veiklos, gali būti nustatytas šaudyti iš lengviausių 24g švino šovinių. Kad sumažintume techaptarnavimo laiką, svarbu kad kanalas būtų teisingai atreguliuotas tam, kad sumažintų dujų spaudimą cilindre, kurio pagalba veikia divigubą pertaisymo ašis. Po patikrinimo bandymai tesėsi be jokių problemų. MP-153 daugiau nebesustojo netgi tada, kai mes turėjome net rankiniu būdu ištraukti gilzes t.y. nuosėdų buvo tiek daug, kad išmetimo mechanizmas negalėjo veikti pilnai. Antroje dienos pusėje pasiekėme naują, neįtikėtiną rezultatą – 12000 šūvių. “Байкал” atrodo nukentėjo ne per labiausiai. Ta prasme nukentėjo ne mechanika, o išvaizda: užrašų nebebuvo įmanoma perskaityti, iš oksiduotų dalių liko tik prisimininmai ir t.t.
Paskutinės dienos rytą net ir ore jautėsi, kad pergalė jau ranka pasiekiama. Atrodė, jog “Байкал” peržengė kritinę ribą. Apimti euforijos beveik užmirštame, kad mums dar liko 8000 šovinių. Tačiau sutepę ir išvalę ( šį kartą jau kruopščiai) šautuvą vėl imamės darbo ir jau po pusiaudienio dėžučių ant stalo nebebuvo. Trečią valandą dienos atėjo laikas 50000 šūviui. Ši garbė atiteko gamyklos savininkui. Iš karto po šūvio atidarėme šampano butelį ir pakėlėme taure už tuos kas šaudė bei už palaikymo komandą, o taipogi ir už šautuvą, kuris šaudė kulkosvaidžio greičiu.

Foto nuotraukos

Dėkojame Shifty!

Draudžiama tinklapyje paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, platinti medžiagą kuriuo nors pavidalu be mūsų sutikimo. Atnaujinta Penktadienis, 28 Lapkritis 2008 12:11