Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Rudenį Lietuvos miškuose nuaidi briedžių rujos garsai. Ar dažnai dabar juos išgirstame? Ar daug šių girių gražuolių mūsų miškuose? Pirmuosius briedžių rujos požymius galima išvysti jau rugpjūčio pabaigoje – jos pradžią išduoda nubrozdinti jaunų medžių, dažniausiai pušaičių, drebulių, berželių, kamienai. Tai rodo, kad patinai pradeda valyti savo ragus. Šalia šių medžių galima rasti jų odos liekanų.

Tokios „pratybos“, matyt, vyksta prieš susiduriant su varžovais. Briedžiai ne tik laužo medelius, bet ir kanopomis kapsto velėnas bei samanas, voliojasi.

Garsas sklinda toli

Aktyviausi briedžiai būna per aušrą ir vakaro žaras. Tačiau ir naktį jie nenurimsta – klajoja po miškus ieškodami patelių – per parą gali nukeliauti net penketą kilometrų – ir aistringai stena. Šis garsas sklinda toli, jį galima išgirsti net už kelių kilometrų.

Vėliau jų aistra rimsta.

Briedžių patelės rujoja skirtingu metu – tuomet šalia kiekvienos iš jų sukiojasi keli patinai. Konkurencija... Po įvyksiančių dvikovų paaiškės, kuris patinas stipriausias ir gali laikytis arčiausiai išrinktosios, o kuriam privalu būti nuošaliau, per pagarbų atstumą. Kai nepasiseka, jie ieško kitų patelių.

Tačiau kartais ir prie patino sukiojasi kelios patelės – tikras haremas.Toks jau gamtos dėsnis, beje, labai jau primenantis santykius tarp skirtingų lyčių žmonių.

Jų vis mažiau

Būdavo, sėdime su motina jaukiai prikūrentoje trobelėje vėlų vakarą ir tarsi vienu matymu žiūrime pro langą miško link. Pievoje, prie pat šulinio, kur visą vasarą ganosi vienintelė mūsų karvutė, užrietęs ragus, su Vytauto Didžiojo kilmingumo išraiška horizontan žvelgia gražuolis briedis. Be baimės. Kada tai buvo? Gal prieš dvidešimt penkerius ar prieš dvidešimt metų... Tas vaizdas ligi šiol stovi akyse.

Laikai pasikeitė, plastmasinis garsas įsigalėjo ne tik miesto erdvėse, bet ir giriose bei miškuose. Rudenėjant briedžių, tauriųjų elnių meilės puotos metu išgirsti, kaip armija grybų išalkusių tautiečių pergalingais šūksniais skrodžia girių tylą: „Baravyką radau“, – šaukia asfalto grindinį su mišku supainiojęs lietuvis.

Paklauskime savęs: ar norėtume, kad mūsų meilės ir aistros metu į miegamąjį įsiveržtų psichopatologinės ekstazės apimtų draugų būrys ir staiga pradėtų šaukti – visi į miškus grybauti!

Briedžiai tapo nebeįdomūs?

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas pripažino: nebemokame elgtis gamtoje taip, kad netrukdytume kitiems jos gyventojams.

Su skaudama širdimi E.Tijušas kalbėjo, jog tendencijos, žvelgiant nuo pokario laikų iki šių dienų, tokios: briedžių mūsų šalies miškuose nuolat mažėja. Šiuo metu Lietuvoje yra apie keturis tūkstančius šių žvėrių. Tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje, ką jau kalbėti apie Skandinavijos šalis, jų nepalyginti daugiau. Esame linkę manyti, jog dėl visko kalti vien brakonieriai. Tačiau medžioklės žinovas teigė, jog žvėrių mažėjimo priežastys yra kompleksinės: tai ir mažas mokslininkų (daugelio jų, anot E.Tijušo, jau nebėra tarp gyvųjų) dėmesys briedžių populiacijai, žinoma, ir brakonierių elgesys, beatodairiškas miškų kirtimas. Briedžiai pridaro nemažai žalos miškams, tai tiesa, bet ar to pakanka, kad į juos žiūrėtume kaip į priešus?

Įspūdis, anot E.Tijušo, toks, jog briedis apskritai tapo niekam nebeįdomus. Lietuva neturi jokios programos, kaip elgtis su šiais žvėrimis, kiek ir kada jų sumedžioti, kaip vystyti jų populiaciją.

„Štai, pavyzdžiui, Estijoje, sumedžiojus briedį, į tą vietą skubiai atvyksta specialistai, tarsi greitoji pagalba“, – palygino požiūrio skirtumą į rūpinimąsi šiais žvėrimis E.Tijušas.

Šaltinis www.valstietis.lt