Stumbrai vėl apsigyvena miškuose

Pirmadienis, 09 Sausis 2012 19:38

Šalia Kelmės ganosi vienintelė Baltijos šalyse prerijų bizonų banda. Panevėžio rajone, Pašiliuose, veisiami bizonų giminaičiai - stumbrai, kurių senovėje buvo gausu Lietuvos giriose. Jų mėsa savo kariuomenę maitindavo Vytautas Didysis. Prieš pusantro šimto metų Lietuvoje buvo išnaikinti visi stumbrai.

Krekenavos girininkija, Pašiliuose įkūrusi stumbryną, bando atkurti senųjų Lietuvos girių galiūnų bandą. Pagal stumbrų skaičių Lietuva šiuo metu užima devintąją vietą pasaulyje, rašo „Šiaulių kraštas“.

Stumbrynas užima 50 hektarų plotą. 18 hektarų - ganyklų. Visas plotas aptvertas tvirta aukšta tvora, kad galingi, daugiau kaip toną sveriantys gyvūnai jos neišverstų. Stumbrai laikomi pačiais stambiausiais Europos gyvūnais. Tai saugoma gyvūnų rūšis, įtraukta į tarptautinę Raudonąją knygą.

Lankytojus įleidžia į stumbryno vidų, tačiau jie turi pasilipti ant specialios pakylos — apžvalgos aikštelės. Dėl saugumo. Ir tam, kad geriau matytų tolumoje, tarp miško medžių, žolės likučius dar rupšnojančią bandą.

Stumbrininkas Rytas Papšys pasakoja, jog stumbrus pradeda šerti tik tada, kai užsninga. Jiems duoda šieno, grūdų ir šakniavaisių. Kitu laiku gyvūnai didžiuliame aptvare išsimaitina patys. Ėda žolę, giles, skabo medžių šakas.

Stumbrininkai abejoja, ar šalia motinos straksintis mažiausias stumbriukas išgyvens. Nebent žiema bus nešalta. Patelė Giedrė jį atsivedė palyginti vėlai. Paprastai, stumbrės vaikus veda šiltesniuoju periodu.

Pajutusios, jog artėja laikas susilaukti jauniklio, patelės pasitraukia į nuošalią vietą. Ten atsiveda jauniklį. Su juo bandoje pasirodo tik po geros savaitės. Taip apsaugo savo mažylį. Mat jauniklius augina vienos motinos, bet auklėja visa banda. Kiti stumbrai nepakantūs mažylių išdaigoms. Jeigu mažylis ką nors padarė ne taip, suaugę stumbrai jam gali taip spirti, kad šis neatsikels.

Labiau išlepinti būna tik vedlių patelių jaunikliai, nes jų vaikų suaugę stumbrai nedrįsta auklėti.

Pasak R. Papšio, ilgiausio amžiaus Europoje sulaukusi patelė buvo 32 metų. Kitų stumbrų vidutinis amžius 18-20 metų. Aktyvūs ir sveiki šie gyvūnai būna maždaug dešimt metų. Treji pirmieji gyvenimo metai - taip pat pilni išbandymų. Nemažai laisvėje gimusių stumbrų miršta nesulaukę ir trejų metų. Šie senoviniai gyvūnai labai jautrūs užterštai aplinkai, genetiškai modifikuotiems augalams ir visai žemės ūkyje naudojamai chemijai.

Aptvaruose gyvenantys ir besiveisiantys stumbrai nuo šių pavojų apsaugomi.

Šiuo metu Pašilių stumbryno bandoje yra 21 stumbras. Jie įkurdinti dviejuose aptvaruose. Dar apie 70 stumbrų yra laisvėje. Be to, šių gyvūnų yra zoologijos soduose. Kasmet į laisvę paleidžiama po kelis jaunus stumbrus iš Pašilių stumbryno. Dauguma jų dauginasi, sudaro atskiras bandas. Dalis žūva nuo brakonierių.

Manoma, jog šiuo metu Lietuvos miškuose yra keturios bandos stumbrų. Jos klajoja Panevėžio, Kėdainių, Radviliškio rajono miškuose, kelių dešimčių kilometrų spinduliu aplink Pašilių stumbryną. Bandos išsiskirsto ir patraukia į skirtingas vietas dėl maisto.

Vieni iš įspūdingiausių ir didžiausių girių gyventojų stumbrai iki šešioliktojo amžiaus buvo paplitę visoje Europoje. Jie gyveno retuose lapuočių ir mišriuose miškuose, stepėse, kalnuose.

Standi, jautieną primenanti jų mėsa buvo plačiai naudojama. Kalbama, jog Vytautas Didysis stumbrų mėsa maitino savo kariuomenę. Užtekdavę nedidelio gabaliuko, kurį ilgai kramtydamas kareivis pasisotindavo.

Gausėjant žmonių ir plečiantis žemdirbystei, liko vis mažiau atokių, gūdžių girių, kuriose gyvendavo stumbrai. Šiuos gyvūnus naikino ir beatodairiška medžioklė. Rašytiniuose šaltiniuose užfiksuota, kad iki 1854 metų Lietuvoje buvo išnaikinti visi stumbrai. O 1919 metais Lenkijoje, Belovežo girioje buvo nušauta paskutinė laisvėje gyvenusi stumbro patelė.

Tik praėjus keliems dešimtmečiams, vėl susirūpinta retų gyvūnų veisimu. 1923 metais Lenkijoje buvo pradėti statyti aptvarai stumbrams. Veisiami girių milžinai būdavo dovanojami zoologijos sodams. 1953 metais, praėjus beveik šimtmečiui po stumbrų išnaikinimo, aptvaruose, pusiau laisvės sąlygomis išauginti gyvūnai vėl pradėti leisti į miškus.

1966 metais galimybė Lietuvoje auginti stumbrus svarstyta Maskvoje sąjungos suvažiavime. Pašiliuose, mišriame miške, įkurtas valstybinis stumbrynas. Iš Rusijos Prioksko teraso rezervato parvežti du pirmieji Belovežo stumbrai. Po metų atvežti dar šeši, po poros - dar du stumbrai. 1971 metais nelaisvėje stumbrai atsivedė pirmąjį stumbriuką, kuris pavadintas Giriniu. Pagal tarptautinį susitarimą Lietuvoje gimstantiems stumbriukams duodamas vardas, prasidedantis skiemeniu „GI“. Mažyliams suteikiamas ir tarptautinis numeris.

1973 metais penki suaugę stumbrai išleisti į Pašilių mišką. Vėlesniais metais išleista dar po porą stumbrų. Pradėjo formuotis laisvosios stumbrų bandos. Stumbrai laisvėje pradėjo veistis. Iš pradžių tik paleisti į laisvę jie ateina prie stumbryno aptvarų. Vėliau pasitraukia į miško gilumą, pradeda šalintis žmonių. Pasakojama, jog 1978 metais, po visą Lietuvą klajojo nuo bandos atsiskyrę trys buliai. Vienas greitai dingo. Du buvo sumedžioti brakonierių.

Nesėkmingas buvo ir bandymas suformuoti bandą Širvintų rajone Šešiuolių miške. Ten buvo paleisti septyni stumbrai. Tačiau visi jie žuvo arba buvo brakonierių sumedžioti.

Per 35 stumbryno gyvavimo metus aptvaruose gimė apie 140, laisvėje - apie 80 stumbrų.

http://www.lrytas.lt/-13260988201325552390-p2-stumbrai-v%C4%97l-apsigyvena-mi%C5%A1kuose.htm

Tik registruoti nariai gali rašyti komentarus.

Ypatingas skelbimas

Paieška

Informacijos Meniu

erranogera