Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Publikacijas apie medžioklę ir medžiotojus paprastai lygi gausybė skaitytojų komentarų, kuriuose dažnai piktinamasi tokia veikla. Medžioklė įsivaizduojama kaip karas, kuriame ginkluoti agresyvūs medžiotojai kariauja prieš taikius, ramiai sau miške gyvenančius laukinius žvėris. Ir nors patys medžiotojai savo interviu bando aiškinti, kad taip nėra, visuomenės nuomonė lieka nepakitusi arba pakitusi labai mažai.

Dauguma medžiotojų tvirtina, kad Europos žemėlapyje dėl tokio neigiamo, netgi priešiško požiūrio į medžioklę Lietuva yra lyg sala. Netgi kaimyninėse valstybėse visuomenės nuomonė apie medžioklę žymiai tolerantiškesnė, o daugelyje Europos kraštų ji teigiama. Kas Lietuvoje suformavo tokį medžioklės įvaizdį? To klausiame pačių medžiotojų. Kalbėdami apie visuomenėje vyraujančius stereotipus ir diskutuodami apie Lietuvos medžioklės kultūrą, pašnekovai bandė atsakyti į šį klausimą bei išskyrė keletą niekur iki šiol neanalizuotų problemų.

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas Lietuvos medžiotojo įvaizdį apibūdina trumpai ir aiškiai: katastrofa.

Vyras pasakojo, kad jei nuvažiuoja į kokią nors Vakarų Europos šalį dėvėdamas samaninės spalvos skrybėlę, beveik niekam nekyla abejonių, kad jis – medžiotojas. Tuomet visi į jį žiūri kaip rūpestingesnio aptarnavimo nusipelniusį klientą tiek kavinėje, tiek stotyje, tiek parduotuvėje. „Aš sau renkuosi dividendus. Eilinis žmogus, jei pats nėra medžiotojas, ima karštligiškai galvoti, kas jo giminėje yra medžiotojas. Jei ir giminėje nėra, tuomet stengiasi prisiminti bent kokį nors kaimyną ar pažįstamą ir taip iš karto mezgasi kažkoks malonus pokalbis“, - pasakojo E. Tijušas. Jo nuomone, neigiamas medžioklės ir medžiotojo įvaizdis yra ilgai trukusio sovietmečio palikimas: „Sovietiniais laikais medžioklė buvo net ne pigus, o pusveltis užsiėmimas. Mokesčiai buvo juokingi, tačiau valstybei reikėjo atiduoti didžiąją dalį mėsos.

Apibendrintai galima pasakyti, kad medžiotojai ėjo savotišką lažą valstybei, gamino vadinamąsias „žvėrienos paruošas“, bet už tai turėjo galimybę pusę sumedžiotų šernų pasidalinti su valstybe. Ta pusė iš tikrųjų nebūdavo labai maža. Žinant, kad tais laikais mėsa buvo absoliutus deficitas, galima drąsiai teigti, kad medžiotojas, ypač miestietis, užėmė privilegijuotą padėtį. Kaime žmonės dar sugebėdavo auginti kiaulytę, veršiuką ar vištytę ir jiems tai nebuvo labai aktualu. Bet miestiečiams tai buvo fantastika – iš miško parsinešti tai, ko nėra parduotuvėje. Taip susiformavo „mėsinis“ medžioklės įvaizdis ir stereotipas, kad medžioti į mišką einama tik dėl mėsos“.

Dar vienas neigiamas dalykas, likęs nuo sovietmečio, E. Tijušo nuomone, yra netinkama medžioklinė apranga: „Tinkama apranga yra medžioklės kultūros dalis, ja medžiotojas rodo pagarbą ne tik sau, pačiai medžioklei, bet ir prisideda prie teigiamo įvaizdžio formavimo. Sovietiniais laikais tiesiog nebuvo kuo daugiau apsirengti ir medžiotojas galėjo rinktis: arba mėlyna šimtasiūlė, liaudiškai vadinama „fufaike“, arba iš sovietinės armijos praporščiko už butelį degtinės „nusipirkta“ kamufliažinė uniforma.“ E. Tijušas pabrėžė, kad Europoje kamufliažas yra kičas, prasto skonio išdava.

„Kamufliažinė apranga kuria militaristinį įvaizdį. Juk mūsų visuomenės sąmonėje visos neigiamos jėgos struktūros, pavyzdžiui, OMONAS, dėvi būtent tokią uniformą. Įsivaizduokite situaciją: važiuoji sau kur nors Lietuvos pakrašty ir matai pamiškėje stovinčią vyrų gaują kamufliažine apranga. Kokį teigiamą įvaizdį gali susiformuoti?..“ – ironiškai klausia medžioklės žinovas. Kad patiems būtų smagiau ir kitiems rodytų tinkamą pavyzdį, E. Tijušo vadovaujamame medžiotojų būrelyje vyrai dar prieš gerą dešimtmetį nusipirko žalsvos medžiagos, pasisamdė siuvėją ir pasisiūdino europietišką medžioklinę aprangą. Vyras pasakoja, kad buvo labai smagu žiūrėti į medžioklėn susirinkusius bičiulius naujais drabužiais ir prisipažįsta, kad daug kas jam priekaištauja, kodėl jis taip kritikuoja kamufliažą – neva tai yra skonio reikalas. Tačiau E. Tijušas atkaklus: „Nė velnio, tokia apranga yra įvaizdžio reikalas. Esu įsitikinęs, kad mūsų krašte normalios psichikos civiliui kamufliažas tiesiog negali patikti“.

O ar prie neigiamo medžioklės įvaizdžio formavimo prisideda žiniasklaida? E. Tijušas sako, kad iš dalies – taip. „Žiniasklaida pastebi ir išpučia tik tuos dalykus, kai kažkas kažką blogo padaro. Tačiau juk visko atsitinka absoliučiai visose gyvenimo srityse. Juk taip nebūna, kad niekas nieko nepridarytų. O kai užsipuolamas vienas, šėšėlis krenta ant visų...“ – apgailestavo medžiotojas.
E. Tijušas neneigė, kad ryškų pėdsaką paliko ir Atgimimo laikais suformuoti stereotipai: „Nubraukus beveik dvidešimties tūkstančio to meto medžiotojų nuopelnus Lietuvos gamtai 1988-aisiais buvo paskelbta, kad medžioklė yra nomenklatūros užsiėmimas ir A. M. Brazausko pomėgis. Taip ir tęsiasi iki dabar – neva medžioja tik politikai ir labai turtingi ponai, o medžioklėse vyksta negeri dalykai“.

Kalbėdamas apie neigiamą medžiotojo ir medžioklės įvaizdį Zarasų medžiotojų ir žvejų draugijos medžioklės žinovas Vytautas Mickevičius teigė, kad tokia visuomenės nuomonė susidarė dėl daugybės skirtingų dalykų ir vienos pagrindinės priežasties neišskyrė. „Lietuvoje ne tik medžioklės, bet ir daugeliu kitų klausimų vyrauja nuomonė, kad reikia kažką kaltinti. Neva jei kažką apkaltinsime, patys būsime teisesni. Moteriškė, pievoje vedžiojanti savo didžiulį šunį, mano, kad jis yra pats geriausias šuo pasaulyje. Kai tas didžiulis šuo nutrūksta nuo pavadžio ir miške papjauna mažą stirniuką ar kiškiuką, ji to „nemato“, tačiau kai medžiotojai miške sumedžioja stirną, ta pati moteriškė šūkauja, kokie medžiotojai blogi“ – apgailestavo medžioklės žinovas. Pasak jo, viena didesnių bėdų mūsų visuomenėje yra ta, kad vertindami kokią nors veiklą brėžiame labai skirtingas ribas sau ir kitiems – jei kitam yra draudžiama, man vis tiek galima.

Prie neigiamo medžioklės įvaizdžio, V. Mickevičiaus nuomone, nemažai prisidėjęs ir Žaliųjų judėjimas. „Žalieji tikrai yra aktyvūs ir drąsiai reiškia savo tiesas – viską globokime, viską mylėkime ir šiukštu nieko nežudykime. Pavyzdžiui, bebras. Žalieji aiškina, koks jis geras ir protingas gyvūnas, gudrus statybininkas. Taip, tačiau tai pasakius dažniausiai niekada nekalbama, kiek medžių jie iškerta. Daugybė miškų tiesiog išdžiūna, nes bebrai patvenkia upes ir miško medžiai nuskęsta. O nuostolius juk turi atlyginti medžiotojai. Ne tik bebrus, bet ir daugelį kitų gyvūnų tiesiog būtina medžioti. Galbūt daugeliui šis darbas atrodo ir ne visai gražus, bet kažkam reikia jį padaryti“.
O kaipgi dėl žiniasklaidos įtakos? Medžioklės žinovas mano, kad jos formuojama nuomone greičiausiai patiki ta visuomenės dalis, kuri su medžiokle ir medžiotojais niekada nėra susidūrusi: „Jei žmogui šimtą kartų pasakysi, kad jis kiaulė, tai žiūrėk, žmogus ims ir pradės kriuksėti. O jei žiniasklaidoje nuolat bus skelbiama, kad medžiotojai blogi, visuomenė irgi tuo patikės. Negalima apie kokį nors reiškinį skleisti tik neigiamos informacijos. Tačiau nebūtina apsiriboti ir tik teigiamais pranešimais. Manau, kad reikia rodyti viską, kalbėti atvirai ir tuomet bus mažiau problemų – juk medžiotojai irgi įvairių „griekelių“ pridaro ir turime būti teisingi“.

Su medžioklės žinovu diskutuojant apie žiniasklaidos daromą įtaką išryškėjo dar viena mažai analizuota problema – gyvūnų globa. Televizijoje rodomi įvairūs reportažai apie beglobius gyvūnus, rengiamos įvairios akcijos, skatinančios jais rūpintis, jokiu būdu neišmesti į gatvę, pasiimti į namus niekam nereikalingą gyvūnėlį, nes kitaip jis bus užmigdytas... Aišku, reikia džiaugtis, kad žiniasklaida prisideda prie šios skaudžios visuomenės problemos sprendimo, tačiau, pasak medžiotojo, svarbu pabrėžti, kad globoti reikia tik naminius gyvūnus – šunis, kates – o ne visą gyvūnijos pasaulį. V. Mickevičius pasakojo, kad besaikė globa ir rūpinimasis laukiniais gyvūnais, ypač paukščiais, gali duoti priešingų rezultatų. „Gandras visur vaizduojamas kaip nacionalinis paukštis.

O iš tikrųjų jis – didžiausias plėšrūnas. Kiškutį ryja net pasišokinėdamas. Vienas smūgis snapu – ir kiškis patiesia kojas. Tuomet subėga keli gandrai ir kiškutį suplėšo į gabalus. Anksčiau būdavo sakoma, kad gandras turi gyventi taip, kad nematytų savo kaimyno, o dabar kas pavasarį vos ne ant kiekvieno stulpo gandrai susisuka po gandralizdį ir kiekviename jų išperima po keletą jauniklių. Gyvosios gamtos mylėtojai juos gina, neduok Dieve elektrikas kokio lizdo iš stulpo kad neišverstų, įrengia jiems specialius padėklus lizdams. Tačiau ką darysime, kai po kelerių metų nebeliks kiškių, nes gandrai juos dar mažus suvalgo?..“ – klausia medžioklės žinovas.

Ne ką mažesnė problema yra ir gulbių šėrimas. V. Mickevičius pasakojo, kad Zarasų rajone, kur gausu ežerų ir įvairių kitų vandens telkinių, ši problema ne tokia aktuali, nes gulbėms vietos pakanka. Tačiau, pavyzdžiui, Marijampolės ar Alytaus rajonuose, kur ežerų nėra ir visas vanduo – tik upėse ir iškastuose tvenkiniuose, žmonės dėl gulbių verkia. Žvelgiant į ramiai sau ežere plaukiojančią gulbių šeimyną tuo sunku patikėti, tačiau pasak V. Mickevičiaus, gulbės yra pakankamai agresyvūs paukščiai: „Jie tiesiogine žodžio prasme reketuoja žmones. Žmonių jos nebijo, gali prieiti visai arti. Jei gulbinui neduosi duoklės – supyks, kirs snapu, aptalžys sparnais ir tiesiog nuvers nuo kojų, juk tai – didžiulis stiprus paukštis.

Baisu ir pagalvoti, ką gulbė gali padaryti prie tvenkinio priėjusiam mažam vaikui. Lietuvoje gulbių jau yra per daug ir jų skaičių reikėtų reguliuoti. Tačiau pirmiausia, ką kiekvienas iš mūsų galėtų padaryti, tai vasarą jų nešerti. Rudeniop gulbėms ima stigti maisto ir jos turi išskristi į šiltesnius kraštus. Tačiau kadangi visą laiką yra šeriamos ir pripratusios gauti maisto be jokių pastangų, gulbės „pamiršta“ tai padaryti. Spūsteli šaltukas ir gulbė tvenkinyje įšąla. Tuomet visi rėkia – oi, vargšė gulbelė, gelbėkim ją, na, bet kas dėl to kaltas? Juk žmogus pats kaltas – kam pripratino maitinti. Žiniasklaida visuomenei turėtų paaiškinti, kad kartais meilė gali padaryti ir daug žalos. Myli gyvūnus? Puiku – mylėk, grožėkis, bet maitinti jų nereikia. Gyvūnas gamtoje pats turi susirasti maisto. Savo šėrimu žmogus ardo natūralią gamtos sistemą“ – aiškino medžioklės žinovas.

Ko gero, V. Mickevičius teisus, kad vienos pagrindinės priežasties dėl susiformavusio neigiamo visuomenės požiūrio į medžioklę tiesiog nėra. Taip, skaudų ir ilgai negyjantį randą paliko sovietiniai metai. Galbūt savo darbą atmestinai dirbo tie, kurie visam šiam procesui galėjo padaryti išties didelę įtaką. Lyg pikta replika iš salės galo vis nuskamba vienas kitas pranešimas apie ne laiku ir ne tinkamai sumedžiotą žvėrį. Tačiau dauguma medžiotojų teigia, kad viskas po truputį keičiasi į gerąją pusę, medžioklės kultūra darosi gražesnė. O jei gražesnė kultūra – gražesnis bus ir medžioklės įvaizdis.

Virginija Pupeikytė, www.GRYNAS.lt