Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Pastaruoju metu vis dažniau keliami klausimai: kas turi valdyti ir tvarkyti miškus. Valstybinių urėdijų vadovai jau atvirai prakalbo apie bandymus privatizuoti valstybinius miškus. Tačiau, ar tikrai dabartinė miškų valdymo forma yra pati racionaliausia? Apie tai - pokalbis su generaliniu miškų urėdu Benjaminu Sakalausku.

Kaip sekasi tvarkytis valstybiniuose miškuose ir kokie didžiausi rūpesčiai slegia miškininkų pečius?

Šiuo metu miškai Lietuvoje užima 32,7 proc. arba daugiau kaip 2 mln. ha visos valstybės teritorijos. Dalis jų, beveik 35 proc., privatūs, dalis rezervuoti nuosavybės teisės atkūrimui, o apie pusė jų - valstybiniai miškai.

Tiek valstybinius, tiek ir kitus miškus Lietuvoje prižiūri 42 valstybės įmonės – urėdijos. Dabartiniu metu tokia miškų valdymo forma yra racionaliausia – tai įrodo ir Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos parengta šių metų pirmojo ketvirčio Lietuvos valstybės valdomų įmonių ataskaita, kurioje gausu teiginių, liudijančių, kad valstybinių miškų reikalai tvarkomi pakankamai gerai. Tačiau, reikia pažymėti, ši ataskaita nėra visiškai objektyvi.

Ataskaitoje palyginamos įvairių sričių valstybės valdomų įmonių veiklos rezultatai, tačiau joje neatsispindi tas faktas, kad miškų urėdijoms nuolat didinami mokesčiai – per pastaruosius trejus metus valstybinių miškų sektoriaus veiklos ir pelno mokesčiai sumokėti į valstybės biudžetą padidėjo daugiau nei 300 procentų. Jei už kitus gamtos išteklius - smėlį, molį, žvyrą, naftą, durpes, vandenį ir t. t., mokesčių tarifas nesikeičia dešimtmečiais ir siekia tik 5 proc. išteklių vertės, tai nuo 2008 m. valstybinių miškų sektoriaus mokami į valstybės biudžetą mokesčiai už miško išteklių naudojimą padidėjo 2,5 karto ir pasiekė 30 proc. šių (atnaujinamų) išteklių vertės arba yra 6 kartus didesni nei mokestis už kitų gamtos išteklių naudojimą.

Be to, ataskaitoje neįvertinta, kad be valstybei sumokėtų mokesčių, kasmet papildomai 90-95 mln. Lt, panaudojama miško išteklių atnaujinimui. Jei ataskaitoje būtų įvertinti bent čia paminėti skaičiai, matytume, kad valstybinių miškų sektorius dirba geriausiai tarp visų valstybės turtą naudojančių sektorių Lietuvoje ir geriausiai tarp miškų sektorių visoje Europoje.

Kokią ekonominę naudą sukuria miškai?

Pagrindinė vertė sukuriama valstybiniuose miškuose. Iš jų valstybė ir gauna didžiąją dalį iš miško gaunamų pajamų. Suprantama, pagrindinis pajamų iš miško šaltinis – tai ne vien žvėriena, grybai ir uogos, o mediena, kurios gamybos apimtys per paskutinius dvidešimt metų Lietuvoje daugiau nei padvigubėjo.

Palyginkime: jeigu ką tik nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje buvo paruošiama tik apie 3 mln. m3, tai šiuo metu paruošiama net apie 7 mln. m3 medienos per metus. Tačiau ir tai dar netenkina mūsų šalies poreikių. Medienos poreikis Lietuvoje šiais metais viršija 10 mln. m3, iš to skaičiaus: rąstų pjovimui - 4,0 mln. m3, malkinės medienos – 3,3 mln. m3, popiermedžių celiuliozei gaminti - 2,0 mln. m3 ir t. t.

Medienos poreikis auga ir dėl ES nuostatų reikalaujančių didinti atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimą. Ką tai reiškia Lietuvai? Hidroenergijos resursai Lietuvoje, skirtingai nei Švedijoje ar kitose kalnų šalyse, ribot, mūsų vėjai taip pat neprilygsta Olandijos ar Danijos pakrančių vėjams, o iš saulės energiją galime imti labai ribotai, kadangi beveik visoje šalyje apsiniaukusių dienų metuose būna daugiau nei giedrų. Tiesa, galima sparčiau plėtoti biokuro gamybą, plačiau taikyti energijos gavybai šalutinę žemės ūkio produkciją, t. y., šiaudus, mėšlą ir kt. produktus, tinkamus biodujų ir kitos bioenergijos išgavimui. Tačiau ir tai ne išsigelbėjimas, todėl visų mūsų žvilgsniai krypsta į miškus...

Be ekonominės, miškas dar turi ir rekreacinę, ir egzistencinę vertę.

Pasidomėję svetur, matysime, kad visų išsivysčiusių šalių miškus globoja valstybė. Tik atsilikusios, daugiausia Lotynų Amerikos ir Afrikos arba taip vadinamos „trečiojo pasaulio“ šalys bando kamšyti biudžeto skyles, negailestingai eksploatuodamos miškus ir kitus savo gamtos turtus. Civilizuotų šalių visuomenei – ne mažiau svarbi miško rekreacinė ir egzistencinė vertė. Daugeliui vien galimybė pabūti medžių apsuptyje suteikia ne tik teigiamas emocijas, bet ir tokį sveikatos antplūdį, kuris neprilygsta jokiems pinigams.

Tačiau kai kurie mokslininkai pamėgino ir tai padaryti. Paskutiniu metu labai populiarios išvykos į gamtą Jungtinėse Amerikos Valstijose, todėl neatsitiktinai Merilendo universiteto mokslininkų grupė, norėdami įvertinti rekreacinę ir egzistencinę miško vertę, nusprendė įvykdyti gyventojų nuomonių apklausą. Paaiškėjo, kad už malonius pojūčius, patiriamus poilsio miške metu, ar tiesiog už galimybę ten bet kada apsilankyti jie pasiruošę mokėti pinigus, o tokia kompensacija už miško išsaugojimą daug kartų viršytų pelną, gaunamą iškirtus atitinkamo ploto mišką.

Vokietijos ekonomika yra viena stipriausių paasaulyje, tačiau akivaizdu, kad ne pajamos iš valstybinių miškų užtikrina jos klestėjimą, o klestinčios ekonomikos sąskaita šioje šalyje skiriamos dotacijos iš biudžeto valstybinių ir privačių miškų priežiūrai. Už jas Vokietijos miškininkai atlieka daug valstybės deleguotų funkcijų. Tai - miškų kontrolė, miško savininkų ir moksleivių švietimas, paslaugos ir konsultacijos privačių miškų savininkams, miško kelių priežiūra, miško priešgaisrinė apsauga, turizmo plėtra ir pan. Bet reikia pažymėti, kad miškininkams kartu nurodomas ir minimalus, o ne maksimalus, kaip pas mus, darbo vietų skaičius, kurį jie turi išlaikyti. Taip sprendžiamos ir užimtumo problemos kaimo vietovėse...

Miško vertę puikiai suvokia ir Jungtinės Karalystės visuomenė. Iškilus sunkumams, šioje šalyje buvo parengtas panašus į Lietuvos biudžeto skylių kamšymo planas, o tarp įvairių priemonių numatytas ir miškų privatizavimas. Tačiau britų visuomenė pasirodė esanti pilietiška, o žiniasklaida itin audringai reagavo ir plačiai informavo visuomenę apie miškų išsaugojimo kampaniją. Pagaliau premjeras buvo priverstas atšaukti jo paties pristatytą miškų privatizacijos idėją...

Lyginant Lietuvą su kitomis šalimis, reikia pasakyti, kad jokių specialių visuomenės tyrimų pas mus dar nebuvo, tačiau ir be jų pastebėta kokios gausios būna miškų sodinimo ar valymo talkos. Didumai mūsų piliečių miškas – tai vieta, kur galima laisvai grybauti ir uogauti, žvejoti ar tiesiog poilsiauti - taip jie intuityviai džiaugiasi egzistencine miško verte. Tai leidžia tikėtis, kad ir Lietuvos visuomenės ir politikų mentalitetas aukštesnis už „trečiojo pasaulio“ šalių vadovų, ir mūsų šalies miškai nebus nuniokoti vardan keistai suvokiamos ekonominės politikos.

Kaip vertinate siūlymus panaikinti miškų urėdijas? Ar tai galima pavadinti valdymo tobulinimu, ar tai tiesiog bandymu bet kokiais būdais ir bet kokiomis priemonėmis juos perimti į privačias rankas?

Nieko nelaimėjus per Valstybės kontrolę, buvo prisimintas Lietuvoje magišku jau tapęs žodis - privatizavimas. Tačiau tam pasipriešino tiek šalies valdžia, tiek ir visuomenė – net Žaliųjų judėjimas. Pagaliau buvo kreiptasi į visas aukščiausias instancijas, siūlant panaikinti valstybinę miškų žinybą ar tiesiog pakeisti vadovus. Siekiant suklaidinti visuomenę ir diskredituoti valstybinių miškų sistemos vadovus, buvo pasitelktos visos įmanomos priemonės: nuo anoniminių skundų, pavadintų „girininkų pagalbos šauksmu“ ar pan. iki atleistų už prasižengimus miškų urėdų surengtų priešiškų akcijų - net mirusiųjų atminimą nesibodėta paniekinti...

Neabejotinai, bus naujų bandymų pasigviešti visų mūsų bendrą turtą. Tik formos bus kitos. Vietoje „privatizavimo“, sakysim, gali būti naudojami „valdymo tobulinimo“, „valdymo gerinimo“, „valdymo optimizavimo“ ar kokie nors kiti terminai ir kalbama tik apie kuo didesnes miškininkų įmokas į valstybės biudžetą. Tik niekas nekalba apie tai, kas už viso to slypi iš tikro. Tai – tam tikros verslininkų dalies noras, suklaidinant visuomenę ir šalies vadovus, įkelti koją į Lietuvos valstybinius miškus ir čia pagal Latvijos bei Estijos scenarijus miškų vietoje palikti „kalnus kelmuotus“...

Ar Jūs matote logikos tokiuose siūlymuose?

Gaila, bet Lietuvoje neretai viena ar kita idėja taip suabsoliutinama, lyg tai būtų vienintelis ir neišvengiamas kelias. Taip atsitiko ir su miškais: užsienio analitikai išanalizavę mūsų miškininkų veiklą, pateikė savas išvadas ir, kaip vieną iš galimų kelių, pateikė Latvijos variantą. Ūkio ministerija paskubėjo jais patikėti ir rekomendavo mūsų miškininkams imti pavyzdį iš latvių, neįsigilinusi kas iš tikro ten įvyko? Pasirodo, Latvijos vyriausybė atsisakė ilgus metus šalyje vyravusios kompleksinės miškų priežiūros sistemos ir atskyrė miško ruošą nuo priežiūros. Stačias miškas buvo parduodamas, sumokant už jį iš anksto sutartomis kainomis, o pirkėjai nebuvo įpareigojami iškirstą mišką atsodinti. Suprantama, mišrios vietos bei užsienio kapitalo bendrovės netruko tuo pasinaudoti, miškus imta kirsti be atodairos, o naujų miškų niekas nesodino...

Panašiai pasielgta ir Estijoje, o netrukus ir Lietuvoje buvo iškeltas populistinis šūkis vietoj 42 miškų urėdijų įkurti vieną valstybinę miškų įmonę. Tokia „reorganizacija“ tebūtų iškabų keitimas ir kėdžių perstumdymas. Ir, aišku, nekalbama apie tai, kur tuomet plauks pinigai, o kas rūpinsis vietos infrastruktūra, spręs socialines problemas, remontuos kelius, gesins gaisrus, rūpinsis melioracija, tvarkys poilsinius miškus, atliks kitas funkcijas. Lygiai taip pat nutylimas klausimas: ką kirs Latvijos medkirčiai po 50-60 metų?

Tai, kad jau net aukščiausiuose valdžios sluoksniuose sklinda kalbos, esą, valstybės biudžetą reikia gelbėti miškų sąskaita, rodo, jog mes jau ritamės į „trečiojo pasaulio“ valstybių gretas. Bet yra vilties, kad taip neatsitiks, kadangi ir Afrikoje yra valstybių, kurios net ir kęsdamos nepriteklių ir skurdą, nepasuko beatodairiško gamtos išteklių naudojimo keliu. Pavyzdžiui, Kenijos vyriausybė net pasiuntė kariuomenę saugoti nacionalinių parkų, tokiu būdu išsaugodama savo unikalią gamtą, gyvūnus ir pritraukdama į šalį gausų turistų būrį iš viso pasaulio. O juk ir ši šalis galėjo pasukti Somalio keliu, kuriame buvo sunaikinta ne tik gamta, bet ir pati valstybė...

Gal apsižiūrės ir mūsų valdžia, kad miškininkų įnašas į Lietuvos biudžetą niekaip neišgelbės valstybės finansų sistemos. Jei 2010 m. miškų urėdijų į valstybės biudžetą sumokėti apie 46 mln. litų sudaro tik apie 0,2 proc., tai 2011 m. iš miškų urėdijų reikalaujamas įnašas - 70 mln. Lt tesudarys 0,3 proc. viso šalies biudžeto. Tuo tarpu sąmoningas tiek miškų urėdijų, tiek ir viso valstybinio miškų ūkio žlugdymas – aiškiai matosi. Didelėje tautoje, sakoma, daugiau kvailių ir didesnėje masėje sunkiau juos atskirti. Mes – neskaitlinga tauta ir beveik visi vieni kitus pažįstame ar bent jau žinome ir, laimei, ne visuomet aklai pasitikime ir gerbiamais „konsultantais“, kurie neretai ieško kvailesnių už save...

www.grynas.lt