Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Licencijas žvėrių medžioklei mintyse vadinu mirties liudijimais. Dauguma sėkmingai ir greitai „užantspauduojama“ šūviu.

Buvo laikai, kai jų reikėjo. Norinčių „užantspauduoti“ netrūko, o žvėrių dar buvo mažoka. Vienintelis efektyvus metodas – morka prieš asiliuko snukutį. Licencija – toji morka. Nori gauti – rūpinkis žvėrimis, kad jų daugėtų. Metodas patikrintas daugelyje šalių ir labai efektyvus.

Pas mus akivaizdžiausias lūžis įvyko šernų bendruomenėje. Tos licencijos – popieriukai pasidarė formalumas, su viena dažnai būdavo nušaunami keli žvėrys. Visi apie tai žinojo, bet niekas nebekreipė dėmesio, nes šernų vis daugėjo. Tada drebančia ranka buvo pasirašytas nutarimas – medžioti be licencijų, tiek, kiek suplanuoja medžioklės plotų savininkai ar nuomotojai.

Turi pinigų atlyginti nuostolius žemdirbiams – laikyk nors ir knibždėlyną šernų. O jei ūkiškai galvoji – apskaičiuok, ar verta.

Nutarimą pasirašanti ranka drebėjo ne be reikalo – o gal visus išmuš ir grįšime į pokario metus?
Šernams licencijų nereikia jau senokai. Užpernai jų buvo sumedžiota daugiau nei 40 000. Tai - visų laikų Lietuvos rekordas. Pernai – beveik tiek pat, bet medžioklę labai apsunkino žiema. O bendras šernų skaičius nemažėja.

Tą šernų populiacijos stiprumą, stabilumą lemia papildomas šėrimas, taip pat medžioklės taisyklėse numatyta tvarka – veislei palikti kuo daugiau sumitusių, labai brandžių patelių. Geriau tegul viena prityrusi mama atveda ir užaugina septynetą (sykiais – net dešimt) paršiukų nei penkios po du. Taigi patelių medžioklės varžomos, tik jau ne licencijomis – popieriukais.

Šiais metais mirties liudijimų nebereikia ir stirnoms. Teisybė, tik patelėms ir jaunikliams. Licencijų nereikia, tačiau medžiokles riboja taisyklėse numatyti terminai. Ožiai – vis dar privilegijuoti. Mat stengiamasi selekcijos būdu veislei palikti tik perspektyviausius, gražiausius, stipriausius. Už kiekvieną licenciją reikia atsiskaityti – neapsižiūrėjai, nušovei perspektyvų ožį – trofėjų ekspertų komisija apžiūrės ragučius ir, jei suklydai, kitos licencijos gali nebegauti.

Teisybė, dar yra palikta teisė ir į trofėjinį stirniną, kurio brandos amžius jau eina pabaigon, bet ragai labai gražūs.

Stirnoms licencijos panaikintos dėl tos pačios priežasties kaip ir šernams. Daugel metų jų skaičius didėjo, nors sumedžiojama būdavo daug. Taigi šį sykį sprendimas buvo priimtas lengviau, nes ledus jau buvo pralaužę šernai, dar anksčiau – bebrai. O juk prisimenu tuos laikus, kai bebro žūtis buvo vos ne nacionalinė nelaimė... Dabar jų tiršta, ir tai jau nebenormalu.

Šiuo metu Lietuvoje licencijos riboja tik stirninų, elnių ir briedžių medžiokles. Vilkams paliktas ramybės metas ir kasmet nustatomi medžioklės limitai.

... Kaip greitai mainosi rūbai margo svieto, šiandien labai akivaizdu Grenlandijoje. Avijaučiai – per stebuklą išlikę mamutų pasaulio atstovai. Juos kaip akies vyzdį buvo stengiamasi išsaugoti ir Grenlandijoje. Šiandien vietos gyventojui, ypač inuitui, gauti licenciją avijaučio medžioklei – vos ne pigiau grybo. Mat jie jau baigia nuėsti menkutes žiemos ganyklas. Medžioklę tvarkančios tarnybos atstovas užuomaršai dar tyliai primins, kad galima šauti bent porą – kam dar sykį tokį kelią sukarti... Šiaip leidimai medžioklei metams kainuoja maždaug dvidešimt litų, o šautuvą galima nusipirkti vos ne kiekvienoje parduotuvėlėje.

Pagal papratimą licencijos išduodamos ir šiaurės elniams, bet su vienu popieriuku jų irgi galima nusišauti bent kelis, tik paskiau sunku tempti nuo priekalnių ledo iki jūros – automobiliu nenuveši, kelių nėr. Dar senovinį gyvenimą gyvenantiems inuitams tiek tų elnių ir tereikia, nes daugelis įsikūrė miestukuose, o bendras Grenlandijos gyventojų skaičius vos du kartus viršija Ukmergės gyventojų skaičių. O tų elnių irgi prisiveisė daugiau nei galima, baigia visai nugraužti kerpes. Todėl Sisimiuto turgelyje avijaučių ir šiaurės elnių mėsa pati pigiausia (kiaulieną, jautieną tenka atsigabenti per vandenyną).

Jeigu norite pagyventi taip, kaip koks multimilijonierius, nuvažiuokite pažvejoti į Grenlandiją. Kol gaudysite stambias gražias amerikines palijas (upokšnių šalvius), žūklės organizatoriai lauželyje pakeps avijaučio sprandinės ar elnio šonkauliukų, pridės jau išsisūdžiusios šviežios palijos. Kava ir arbata – iš ledyno upokšnių. Aplink – nė gyvos dvasios, jei neskaičiuosime kelių draugų, kurie, mažai kalbėdami, iš rankų į rankas leidžia tyliai tuštėjantį butelaitį.

Jau vien dėl tokio vakaro verta išsaugoti žūklę ir medžioklę.

www.grynas.lt