Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Šalies medžiotojai prašomi pristatyti visoje Lietuvoje sumedžiotų šernų kraują bei organus (blužnį, inkstą ir migdolines liaukas) klasikinio maro tyrimams ir stebėti laukinę fauną. Pastebėjus pakitusią šernų elgseną ar radus negyvus šernus, nedelsiant informuoti teritorinę VMVT.
Klasikinį kiaulių marą sukelia Pestivirus genties virusas. Maras – labai užkrečiama (kontagioziška) liga. Patekęs į organizmą maro virusas labai greitai atsiranda limfiniuose mazguose ir dauginasi visuose organuose bei audiniuose. Daugiausia virusas dauginasi limfiniuose mazguose, kaulų čiulpuose, žarnų gleivinėje ir kraujagyslėse. Maro virusas stipriai pažeidžia kraujotakos ir kraujodaros organus. Pažeistos kraujagyslių sienelės trūkinėja, audiniuose atsiranda kraujosruvų ir edemų. Vėliau limfiniuose mazguose, žarnyne, odoje prasideda uždegimas ir nekrozė. Dėl kraujagyslių pažeidimų blužnyje atsiranda infarktų ir prasideda galvos smegenų uždegimas. Virusas sutrikdo leukopoezės procesą, suardo limfocitus, dėl to labai susilpnėja organizmo imuninė sistema, suaktyvėja antrinių infekcijų sukėlėjai.
Be kiaulių ir šernų organizmo, virusas auga tik audinių kultūrose. Jis atsparus žemai temperatūrai ir išdžiūvimui. Pūvančiame mėšle virusas išgyvena 3–5 dienas, o dirvožemyje gali išsilaikyti nuo 7 iki 13 dienų. Žema aplinkos temperatūra virusą konservuoja, todėl aplinkoje jis gali išlikti virulentiškas iki metų. Greitai ir patikimai virusą nukenksmina 2–3 proc. natrio šarmo ir 6 proc. krezolio tirpalai.
Virusą platina sergančios kiaulės ir šernai. Pasveikusios kiaulės dar tris mėnesius išskiria bei platina virusą. Iš sergančių gyvulių virusas į aplinką patenka su šlapimu, išmatomis, akių ir nosies gleivinės išskyromis. Šlapime virusas aptinkamas ligai dar nepasireiškus (inkubacinio periodo laikotarpiu) – 1–2 d. po apsikrėtimo. Šlapime viruso daugiausiai būna po 5–8 d. nuo apsikrėtimo. Kiaulės virusu apsikrečia tiesiogiai kontaktuodamos su sergančiomis arba per sergančių išskyromis užkrėstus pašarus, pakratus, mėšlą, vandenį. Į organizmą virusas dažniausiai patenka alimentariniu (per pašarus) ir aerogeniniu būdu, bet gali patekti ir per pažeistą odą, gleivines. Maru kiaulės gali sirgti bet kuriuo metų laiku.
Simptomai. Inkubacijos periodas, per kurį pasireiškia susirgimas po užsikrėtimo, – nuo 1 iki 9 dienų, bet gali užsitęsti ir iki trijų savaičių. Susirgimo pradžioje liga dažniausiai būna ūminė, o nujunkyti paršeliai gali sirgti taip vadinama žaibiška forma. Ligos pradžioje gyvuliams temperatūra pakyla iki 40,5–41 OC. Sergantys gyvuliai būna silpni, neturi apetito, sunkiai vaikšto, dažniausiai guli.
Dėl pažeistos centrinės nervų sistemos kiaulės būna apatiškos, jų judesiai nekoordinuoti, nusilpsta užpakalinės galūnės. Prasideda pūlinis akių uždegimas. Sergančios kiaulės gali vemti. Ligos pradžioje gyvulių viduriai būna užkietėję, vėliau pradeda viduriuoti. Šlapimas pasidaro tamsiai rudas. Ant galūnių, pilvo odos, kaklo, apie ausis pasirodo kraujosrūvos, išbėrimai. Kartais iš nosies teka kraujas. Kai ligą komplikuoja salmoneliozės ir pasterioliozės sukėlėjai, išsivysto marui būdingas krupinis plaučių ir krupinis difterinis skrandžio bei žarnyno uždegimas.
Procesas nuo kitų užkrečiamųjų ligų skiriasi tuo, kad greitai progresuoja. Kiaulės maru serga 7–10 dienų. Dėl ligos nugaišta apie 80–100 proc. kiaulių. Žinduklių netekimas – apie 90–100 proc.
Patologiniai anatominiai pakitimai. Skrodžiant ūminiu maru sirgusių kiaulių lavonus, randama labai daug kraujosruvų. Jų randama širdyje, plaučiuose, inkstuose, šlapimo pūslėje, šlapimtakiuose, skrandyje, plonosiose žarnose. Limfiniai mazgai būna padidėję, juodai raudoni, marmuriški. Blužnies infarktai (tamsiai raudonos spalvos iškilimai) išsidėstę visame jos paviršiuje. Storosiose žarnose krupinis difterinis uždegimas. Žarnyne randamos opos ir kt.
Ligos nustatymas. Klasikinis kiaulių maras nustatomas pagal epizootologinius, klinikinius, patologoanatominius ir laboratorinius duomenis. Laboratorijoje marą reikia atskirti (diferencijuoti) nuo kai kurių bakterinių ligų (raudonligės, salmoneliozės, pasterioliozės ir listeriozės). Diagnozuojant klasikinį kiaulių marą reikia įvertinti kraujo morfologinius pakitimus (leukopeniją) ir tai, kad fermose, kur kiaulės reguliariai vakcinuojamos, maras būna atipiškas.
Sergantys gyvuliai nėra gydomi. Ar galima išvengti susirgimo? Galima. Svarbiausia griežtai laikytis veterinarinių sanitarinių reikalavimų. Prie fermų turi būti įrengti dezinfekciniai barjerai transportui, kilimėliai avalynei dezinfekuoti. Svarbu neįsivežti į ūkį sergančių bei užsikrėtusių kiaulių. Į fermą neturi patekti pašaliniai asmenys. Kiaulių fermose reikia laikytis visų biosaugos priemonių.
Profilaktika ir ligos likvidavimo priemonės. Svarbiausia apsisaugoti nuo ligos sukėlėjo patekimo į fermas. Kilus grėsmei, kiaulės gali būti vakcinuojamos. Nustačius fermoje klasikinį kiaulių marą, skelbiamas karantinas. Visos kiaulės skerdžiamos ir utilizuojamos. Fermoje atliekami valymo, dezinfekavimo darbai. Naikinami pašarai ir graužikai. Mėšlas nukenksminamas biotermiškai. Karantinas atšaukiamas praėjus 40 dienų po paskutinio gyvulio paskerdimo ar nugaišimo ir atlikus baigiamuosius darbus.
Nuostoliai. Dėl susirgimo patiriami milžiniški ekonominiai nuostoliai. Nuo maro nugaišta 80–100 proc. kiaulių. Visos ūkio kiaulės turi būti sunaikintos ir utilizuotos. Daug lėšų reikia karantino priemonėms įgyvendinti. Be to, ilgam prarandama rinka, negaunama pajamų. Naujai bandai suformuoti reikia daug lėšų.
Siekiant išvengti didelių nuostolių reikia dėti visas pastangas, kad maro sukėlėjas nepatektų į fermą.

Autorius
Dr. Edmundas PAULAUSKAS


2011-07-16, Nr. 28(391)