Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Saugomų teritorijų misija yra išsaugoti gamtos ir kultūros paveldą, suteikiant pirmenybę biologinės įvairovės išsaugojimui. Biologinės įvairovės išsaugojimas Europos Sąjungoje, kaip daugelyje išsivysčiusių šalių, yra aplinkosaugos prioritetinė sritis. Tam numatyta yra įvairių apsaugos formų ir priemonių.

Saugomos teritorijos yra viena iš svarbiausių apsaugos formų. Tam yra steigiamos tiek tarptautinės, tiek nacionalinės svarbos saugomos teritorijos ir kuriama saugomų teritorijų sistema. Jose yra vykdomos įvairios apsaugos programos, įgyvendinamos gamtotvarkos ir kitos priemonės, skirtos buveinių ir rūšių išsaugojimui.

Kaip griežtai ar tinkamai bebūtų saugoma biologinė įvairovė, tačiau išsaugoti gyvūnų rūšis, net ir sudarant tinkamas sąlygas jose, yra sunku.

Gyvūnams būtini koridoriai

Didelė dalis gyvūnų rūšių yra judrios, jų gyvenimo plotas yra didelis, tad joms saugomų teritorijų erdvės nepakanka ir jos keliauja už saugomų teritorijų ribų.

Tai atsitinka ieškant maisto, poilsio, nakvynės, prieglaudos vietų, klajonių ar migracijų metu. Pavyzdžiui, vilkas, ieškodamas maisto, per parą gali nutolti nuo savo gyvenamosios vietos centro kelias dešimtis kilometrų, tad paprastai jo klajonės tęsiasi ir už saugomų teritorijų ribų.

Visiems žinomos yra Afrikos antilopių, zebrų ir kitų stambių žinduolių migracijos, kurios prasideda viename nacionaliniame parke ir gali baigtis kitame, esančiame už kelių šimtų kilometrų. Suprantama, kad migracijų kelias driekiasi per nesaugomas teritorijas ir kertant kelius. Tokiu būdu gyvūnams tenka naudotis ir intensyviai žmogaus naudojamomis vietovėmis, kelyje sutinkant daug kliūčių ir barjerų.

Gamtosaugininkams ir ekologams seniai yra žinoma, kad norint išsaugoti atskiras gyvūnų rūšis, neužtenka steigti saugomas teritorijas ir jas tinkamai tvarkyti. Norint jas išsaugoti yra būtina sukurti ar tinkamiau pritaikyti esamus natūralius ar pusiau natūralius kraštovaizdžio elementus.

Atskiri kraštovaizdžio elementai turėtų sujungti saugomas teritorijas viena su kita, taip suformuojant saugomų teritorijų tinklą. Aštuntajame dešimtmetyje tokios jungtys Olandijoje buvo įvardintos ekologiniais tinklais ir pradėti pirmieji praktiniai tinklo kūrimo darbai. O 1979 m. Europos Tarybai priėmus Berno konvenciją, įvairiose šalyse buvo pradėta kurti ekologinius tinklus. Dar vėliau Europos Tarybos ir atskirų vakarų Europos šalių, ypač Olandijos, iniciatyva pradėtas formuoti visos Europos (Pan Europos) ekologinis tinklas.

Ekologinis tinklas sujungs visą Europą

Vystant ekologinio tinklo koncepciją buvo nustatyta jo struktūra. Ją sudaro branduolys, ekologiniai koridoriai, atkuriamosios (renatūralizacijos) ir apsaugos zonos bei jungiamieji elementai.

Kiekvienas struktūrinis elementas turi savo funkcijas ir ši visuma sudaro ekologinį tinklą kaip vientisą funkcionuojančią sistemą. Ekologinis tinklas nėra ištisai saugoma teritorija, o tik jo dalys gali būti saugomos. Ekologinį tinklo pagrindą sudaro ypatingai ekologiniu požiūriu vertingos teritorijos, vadinamos branduoliais.

Menkesnės vertės ir mažesnio ploto teritorijos, esančios tarp branduolių yra vadinamos jungiamaisiais elementais. Teritorijos, kurios gali būti tinkamos branduoliais, bet dėl žmogaus veiklos yra pažeistos, tačiau turi ekologinį potencialą ir jas atkūrus gali tampi branduoliais, yra įvardintos kaip atkuriamosios (renatūralizacijos) zonos. Visi šie elementai sujungti į vientisą sistemą yra vadinami ekologiniu koridoriumi.

Ekologiniai koridoriai gali būti ištisiniai, pavyzdžiui, medžių juostos, upės ir jų slėniai, pelkynai ir pan. Taip pat jie gali būti struktūriniai, sudaryti iš atskirų kraštovaizdžio elementų kaip atskirų miško giraičių, pelkių, kūdrų, ežeriukų. Visą šią sistemą supa apsauginė zona.

Paprastai branduoliai yra saugomos teritorijos (gamtiniai draustiniai, Natura 2000 vietovės ir pan.), o kiti elementai visumoje su ekologiniais koridoriais gali būti saugomos, arba jų apsauga yra garantuojama kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, yra sudaromos sutartys su žemių savininkais, kad ūkinė veikla būtų dalinai ribojama ar ne tokia intensyvi, vykdomos gamtotvarkinės priemonės ir pan. Už tai savininkui yra išmokamos kompensacinės išmokos.

Jeigu nėra galimybės suformuoti ištisą jungtį ar net su nežymiais tarpais tarp saugomų teritorijų, yra sukuriamos arba atkuriamos natūralios buveinės ar kraštovaizdžio elementai. Tai gali būti pažeistos pelkės, kūdros ar apleistos pievos atkūrimas. Taip pat gali būti sukuriamos naujos buveinės, kurios kažkada šioje vietovėje buvo. Tai miško giraitė ar medžių juosta, kūdra ir pan.

Nenaudojamų karjerų nauda

Potencialūs ir svarbūs elementai yra eksploatuojami durpynai ir smėlio, žvyro bei kiti karjerai. Jie gali tapti ekologinio tinklo jungiamaisiais elementais. Gamtosauginiu požiūriu tinkamiausias būdas atkurti durpynus yra pelkės ar vandens telkinio suformavimas, netinkamas būdas – paversti pieva arba apsodinti mišku.

Nebenaudojamų karjerų vietoje tikslinga sukurti vandens telkinį su nuožulniais šlaitais, paliekant pietinius šlaitus neužsodintus medžiais. Taigi, tokie pažeisti, bet atkurti kraštovaizdžio elementai pasitarnaus biologinės įvairovės išsaugojimui.

Pirmieji bandymai kurti ekologinį tinklą Lietuvoje pradėti prieš dešimtmetį, tačiau realūs darbai vykdomi tik kelis metus. Šiuo metu Lietuvos gamtos fondas įgyvendindamas Life projektą „Bandomojo ekologinio tinklo pietų Lietuvoje sukūrimas“ pradėjo formuoti vietinio lygmens ekologinį tinklą pietų Lietuvoje.

Jau kasamos naujos kūdros, restauruojamos esamos kūdros ir pelkės. Tokiu būdu tikimasi sujungti esamus branduolius jungiamaisiais elementais, suformuojant struktūrinį (ne ištisinį) koridorių. Tikimasi, kad šis ekologinis tinklas pasitarnaus ypač saugomai rūšiai baliniam vėžliui, retiems varliagyviams, balų paukščiams ir kitiems gyvūnams, kurie naudoja tokias buveines migravimo ar klajonių periodais.

grynas.lt