Naudinga Informacija

Šeryklų kameros

Šernų Šėrykla Ispanijoje

Šios transliacijos kameros randasi Pla de Corrals, Valencia, Ispanija pakraštyje. Dienos metu šios HD (High Definition - Aukštos Raiškos) kameros transliuoja laukinių paukščių maudynes ir matinimasi prie vandens duburio. Naktį transliacija keičiama į tiesioginę Iberijos laukinių šernų, lapių ir kartais laukinių kačių stebėjimo vietą.

Vieta jūsų reklamai islendantis langas

 Vieta jūsų reklamai

 

 

 

 

 

PLOTIS: 290px
ILGIS: sutartinis

 

 

 

Rodyti kameras

GAL JAU ŠIAIS METAIS IŠMOKSIME SKIRTI ŠPARAGUS NUO PUPELIŲ

 

image002.jpg  image004.jpg    

Akivaizdžiai matomi skirtumai: čia yra šparagai,               o čia ankštinės pupelės

 

image006.jpg  image008.jpg

Šparagai auginami apkauti žeme,                    o pupelės auga virš žemės štai taip

 

Pupelių nebūna šparaginių, kaip nebūna apelsinų bulvių

Šiandien botanikos nesimokę daržovių tiekėjai, maisto parduotuvių pardavėjai, nekvalifikuoti virėjai ir iš gūdaus atsilikusio kaimo kilę internetinių svetainių administratoriai bei siauro profilio vertėjai ankštines pupeles vadina „šparaginėmis pupelėmis“, teigdami, kad taip jas vadina Rusijoje, kad taip buvo priimta vadinti tarybinio „obščepito“ laikais, ir žmonės prie to pavadinimo yra pripratę...

Deja, Rusijoje ankštinės pupelės vadina ne „šparaginėmis“, t.y. ne „sparževij fasolj“, o „stručkovij fasolj“.

O 2012 metais kažkoks tuteišas gėlių augintojas iš Šalčininkų rajono gūdaus Kaliesninkų kaimo šparagus tarmiškai pavadino smidrais ir nors visas psichiniai normalus pasaulis šparagus vadina šparagais, mažaraščiai valgių gamintojai lietuvių kalbos darkytojai savo veidavaizdžiuose ir internetinėse svetainėse šparagus ėmė vadinti ...  smidrais...

Aišku, gaila savamokslių vertėjų, mažamokslių, bet labai jau susireikšminusių TV kulinarinių laidų vedėjų, internetinių svetainių administratorių, daržovių tiekėjų, parduotuvių vadybininkų ir maitinimo įmonių savininkų, direktorių, administratorių, gamybos vedėjų ir virėjų, taip pat ir žiniasklaidoje dirbančių žurnalistų, kurie niekada gyvenime nėra ragavę šparagų ir ankštinių pupelių ir todėl nesupranta šių dviejų daržovių išvaizdos, cheminės sudėties, skonio ir kvapo ryškių skirtumų.

Galima apgailestauti, kad žmogui yra neišsivystę skonio receptoriai, uoslė netikusi, bet juk anie nėra visai akli, kad nesugebėtų plika akimi atskirti šparagą nuo ankštinės pupelės.

Daržovių tiekėjai: “Augma“, “Baltfruta“, “Bonduelle“, „Citma-Citva“, „Daržovių centras“, „Kauno vaisių ir daržovių prekyba“, „Kėdainių daržovės“, „Litbana“, „Nowaco“, „Samsonas“, „Sanitex“ aibė mažųjų, taip pat „VP Market“ su savo akropoliais, maximomis ir minimomis,  „Palinkas“ su „Iki“ ir „Ikiukais“, „Rimi“, „Norfos“ į darbą, regis, bus surinkę neįgalius, nesugebančius atskirti šparagų nuo ankštinių pupelių... 

Štai pridedu tų dviejų augalų cheminių sudėčių lenteles, gal jos padės suvokti skirtumus tarp šparagų ir ankštinių pupelių:

Cheminė sudėtis

Ankštinės pupelės (100 g)

Šparagai (100 g)

Kaloringumas

308 Kcal

20,1 Kcal

Angliavandeniai

54,5 g

3,1 g

Baltymai

22,3 g

1,9 g

Riebalai

1,7 g

0,1 g

Krakmolas

43,4 g

0,9 g

Vitaminas B9

90,0 mg

-

Vitaminas C

-

20 mg

Kalis

1100 mg

196 mg

Fosforas

541 mg

62 mg

Siera

159 mg

-

Kalcis

150 mg

21 mg

Magnis

103 mg

20 mg

Geležis

12,4 mg

0,9 mg

Bet labiausiai man gaila TV, radijo, moterų žurnalų ir leidyklų redaktorių, vertėjų bei korektorių, kurioms dievas atėmė regėjimo, skonio ir kvapo gebėjimus...

Reikia laukti, kad greitai ši moterų grupė vietoje skrybėlaičių pradės nešioti biushalterius, o plaukus trinkti ne šampūnais o batų tepalais...

Ankštinės pupelės – populiarus valgis

image010.jpgimage012.jpgimage014.jpg

 

Dar kartą kartoju, kad ankštinių pupelių nuo šparagų dažniausiai neskiria vidurinės mokyklos nebaigę ir botanikos mokslų nesimokę žmonės.

Kadangi jiems trūksta elementaraus išsimokslinimo, o jo trūksta todėl, kad turi bėdų suvokime ir negali atsiminti tų akivaizdžių, net vizualiai akimis be akinių matomų skirtumų, apie skonį ir kvapą nekalbu, nes šios aukštosios materijos dirbantiems maitinimo sferoje yra iš vis nesuprantamos...

image016.jpg  image018.jpg  image020.jpg

Ankštinės pupelės                  Gliaudomos pupelės         Išgliaudytos įvairios pupelės

 

Ankštinės pupelės (Phascolus)  (jokiu būdu nemaišyti su pupomis) yra ankštinių šeimos vienmetės arba daugiametės krūminės arba vijoklinės daržovės. Pupelės yra gliaudomos ir ankštinės.

Gliaudomos pupelės yra auginamos tam, kad gautume išgliaudytų pupelių derlių maisto atsargoms. Jų ankštys išmetamos arba kūrenamos.Gliaudomų pupelių įvairovė yra sunkiai žodžiais nusakoma, nes jų yra nuo baltų iki juodų juodžiausių, nuo mažyčių nykštukinių iki tikros pupos dydžio.

Ankštinės pupelės valgomos su ankštimis ir nesubrendusiomis sėklomis. Ankštinių arba cukrinių veislių ankščių sąvarų vidinė pusė neturi pergamentinio sluoksnio ir todėl nesubrendusios pupelės gali būti valgomos su visa ankštimi.

image022.jpg

Kinijoje auginamos net kelių metrų ilgio ankštinės pupelės

Laukinės pupelės auga tropikuose ir subtropikuose. Daugelio veislių tėvynė yra Centrinė ir Pietų Amerika, nors laukinės pupelės taip pat auga Azijoje ir Afrikoje.Meksikoje ir Peru pupelės jau prieš 4000 metų buvo kultivuojamos, būtent iš ten Kristoforas Kolumbas ir atvežė pupeles į Europą.

Lietuvoje pupos ir žirniai auginami keli tūkstančiai metų, o pupelės buvo pradėtos auginti XVIII amžiaus pradžioje dvaruose, tačiau labiausiai paplito XIX amžiuje. Dvaruose būdavo auginamos ir ankštinės pupelės, o valstiečių ūkyje įsigalėjo gliaudomos, nes jos gerai išsilaikydavo kaip maisto atsarga per žiemą.

Pupelės turi daug baltymų, kuriuose yra nepamainomų amino rūgščių, taip pat mineralinių medžiagų (kalio, magnio, fosforo), mikroelementų (ypač jodo) ir B grupės vitaminų. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad ankštinės pupelės mažina cukraus kiekį kraujuje, kas ypatingai svarbu diabetikams. Ankštinėse pupelėse esantis kalis ir natris gerai veikia širdies ir kraujagyslių darbą.

Populiariausios ankštinės pupelės yra geltonosios vaškinės ir prancūziškos žaliosios, eksportuojamos iš Graikijos, Italijos, Ispanijos, Lenkijos ar Olandijos, bet geriausios kokybės yra Lietuvoje auginamos „Dialog“, “Saksa 615”, „Saharnaja 116“, “Rog izobilija”, „Triumf saharnyj“, „Vestočka“. Mityboje vartojamos jaunos 8-10 dienų ankštys. Jos naudojamos šviežios, šaldomos arba konservuotos.

image024.jpg  image025.jpg

Čia dar būtina paminėti, kad taip pat yra ir ankštiniai žirniai, t.y. tie, kurie valgomi su ankštimis ir nesubrendusiomis sėklomis, nes jų ankščių sąvarų vidinė pusė taip pat neturi pergamentinio sluoksnio.

Kai kurie rašliavininkai mėgina aiškinti, kad ankštiniai žirniai Lietuvos rinkoje atsirado prieš dvidešimt metų (matyt, tik tų rašančiųjų šeimoje), Europos, Lietuvos, Magribo, Azijos šalių žmonės jau daugelį tūkstantmečių valgo ankštinius žirnelius ir dėl to, kad kažkokiame Lietuvos užkampyje koks nors mužikėlis apie tai nežino, ir į ūsą nepučia...

Čia būtina pažymėti pilkuosius žirnius ir didžirnius, kuriuos iš Lietuvos žemės ūkio išmetė tarybinių kolūkių agronomija. Pilkieji žirniai iš tiesų savo savybėmis keliasdešimt kartų pranoksta paprastuosius nudievintus, menkaverčius mitybai parduotuvinius žirnius. Bet kai vyksta totalus žmonių genocidas, suprantama verčiau valgyti menkaverčius, o ne pilkuosius žirnius, - daugiau ligų, - daugiau vaistų...

Keistai atrodo kalbininkai, kurie nuo seniausių laikų Lietuvoje auginamus didžirnius vienu mostu pavertė avinžirniais. Matyti, kad žinių stoka ir regos sutrikimas, kai žirniai supainiojami su avies spiromis, bus prisidėję prie didžirnių pavadinimo „kūrybos“...

 

Fantastiškai skanus patiekalas - kepintos ankštinės pupelės (ankštiniai žirneliai)

 

image027.jpg  image029.jpg

         Svieste kepintos ankštinės pupelės       Ankštinės pupelės, keptos su rūkyta šonine

Ankštines pupeles (ankštinius žirnelius) nepatariu virti, - greitai ištęžta. Jas geriausiai gaminkite pagal paprastą ir labai lengvą receptą. Taip pagamintas ankštines pupeles net iki tol nemėgę, bet paragavę, puola jas valgyti. Vaikai be išimties ypač pamėgsta taip pagamintas ankštines pupeles...

Vienai porcijai:

20g lydyto kaimiško sviesto,

10g smulkiai sukapotų svogūnų,

3g smulkiai sukapotų česnakų,

150 g ankštinių pupelių,

20g tarkuoto parmidžano sūrio (gali būti ir lietuviškas džiugo sūris),

5g smulkiai kapotų bazilikų

Kaimiškame svieste pakepinkite (galima pakepinti alyvų arba vynuogių kauliukų aliejuje, pagardinus šlakeliu sezamo aliejaus, bet subtiliau, netgi lietuviškiau bus lydytame kaimiškame svieste, kuris suteikia nepakartojamą riešutų skonį. Iš tikro kaimiško sviesto kilogramo gausite 800g lydyto, kurį net pusę metų atvirai kambario temperatūroje laikomas negenda) smulkiai sukapotų svogūnų ir česnakų, sudėkite žaliąsias arba kitos spalvos ankštines pupeles ir pakepinkite 5-8 min. Patiekiant, užbarstykite 20-15g tarkuoto parmidžano, galima ir tarkuoto džiugo sūrio, bet, kai jį pirksite, pasirinkite, kad sūris būtų kuo kietesnis bei 5g kapotų bazilikų (galima mėtų arba petražolių, arba raudonėlių, - ką rasite turguje ar savo darže).

Šparagai – gurmanų valgis

image031.jpg

                                                        

Šparagai (Asparagus) yra lelijinių šeimos daugiamečių žolių, puskrūmių ir lianų gentis, taip juos vadina visų pasaulio tautų valgytojai.

O šparagus smidrais tarmiškai vadina tuteišai gėlių augintojai, nes jie gėlių puokščių komponavimui naudoja jau išaugusius žalius plunksnašakius lapus. O nuo 2012 metų lietuviškoje spaudoje botanikos nesimokę redaktoriai ir korektoriai visam pasauliui žinomus šparagus pavertė ...  smidrais...

Beje, smidrų neėda nei galvijai, nei kiaulės, - jie tokie kieti ir nevirškinami. Kai aš randu Lietuvos spaudoje, Lietuvos restoranų valgiaraščiuose bei internetinių svetainių valgių pavadinimuose smidrus, tai man net sunku įsivaizduoti, kokius geležinius dantis ir geležinius skrandžius privalo turėti nabagai lietuviai ir skardines galvas, kad delikatesinę pavasario daržovę paversti tarmišku gėlių darželio augalu...

image033.jpgimage035.jpg

Valgomi yra šparagų pavasariniai ūgliai. Priklausomai nuo to, kaip yra auginami, jie yra balti, žali ir violetiniai. Balkšvi arba grietinėlės spalvos ūgliai, kai tik pasirodo jų viršūnėlės, yra apkaupiami žemėmis, tam, kad augtų visiškoje tamsoje. Kai ūgliai pakankamai išauga, tuoj pat yra nupjaunami. Taip šparagai daugiausia auginami Australijoje, Graikijoje,  Ispanijoje, Italijoje, Izraelyje, Olandijoje ir Prancūzijoje. Rusai šparagus vadina „sparža“.

Prancūzijoje be to šparagų ūgliams leidžiama šiek tiek pasilepinti saulėje, kad jie išliktų patys dramblio kaulo spalvos, o viršūnėlės taptų violetinėmis. Čia svarbiausia nepražiopsoti pjovimo laiko, nes kai ūgliai tampa violetiniais, tai maistui jie būna nebetinkami – sukietėja.

Žaliais šparagų ūgliai tampa tada, kai ūgliams leidžiama pabūti saulėje ir pasigaminti chlorofilo.

Jauni  arba švieži šparagai mus pasiekia tada, kai mes jau pasiilgstame šviežių daržovių, gaivaus žemės aromato, kai mūsų organizmas įsakmiai reikalauja vitaminų. Šparaguose yra karotino, B1, B2, C, PP, A, E vitaminų bei alkaloido asparagino, kuris jiems suteikia laiškų skonį ir kvapą. Jaunų šparagų sezonas yra labai trumpas – apie 10 savaičių, - nuo balandžio vidurio iki birželio 20 dienos.

O kas nori suprasti, kodėl šparagus vadina aristokratų ir karalių daržove, turi naudotis tuo trumpuoju laikotarpiu, nes tik tada šparagai pasižymi nepaprastu trapumu, gležnumu bei ypatingai išreikštu laiškumu.

image037.jpg

Beje, tikrieji šparagų žinovai ir vertintojai – gurmė būna gana išrankūs, nes reikalauja tik ryte, bet ne vakare pjautų šparagų, o ne sezono metu iš vis jų nevalgo.

Tikrieji šparagų vertintojai ir žinovai paniekinamai žiūri į tuos valgytojus, kurie šparagus valgo ne sezono metu ir visiškai nevertina, netgi niekina konservuotus, šaldytus arba ne sezono metu išaugintus chemizuotus šparagus, kurie gali išlaikyti ilgesnį transportavimo ir realizacijos laiką. Gastronomai ir gurmė šiuos šparagus vadina silosu.

Tai ne snobų priekabės ar išsidirbinėjimai, o tiesiog jaunystė yra jaunyste, šviežumas - šviežumu, net jei kalbama apie šparagus.

Į Lietuvą XVI amžiuje šią daržovę atvežė Lietuvos karaliaus Žygimanto Augusto motina Bona Sforca ir auginama ji buvo Sereikiškių parko daržuose.

Vėliau šparagai paplito ir kitų Lietuvos didikų bei bajorų daržuose. Adomas Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“ (1834 m.) rašo:

„ Paskui stalan vėžiai, vištukai ir šparagai

   Paduota, lydint juos vengrinui ir malagai“...

Šiais laikais Lietuvoje šparagai dažniausiai auginami gėlių darželiuose ir vadinami smidrais. Jų grakščia, lengva šakele pagražinamos puokštės. Kad iš šio augalo galima pagaminti lengvą, įmantraus skonio patiekalą, mūsų tautiečiai, kuriems normalus kulinarijos suvokimas buvo išmuštas per tarybmetį, nepagalvoja. Tuo tarpu šis delikatesas iš gėlyno turi didelę paklausą užsienyje.

Šparagai galėtų tapti ne tik delikatesu, bet ir žemės ūkio daržove, duodančią didelę naudą mūsų ūkininkams, nes dar prieš penkiasdešimt metų Lietuvos mokslininkai, į agronomijos vadovėlius įtraukę šią daržovę, mokė, kaip ją auginti, juolab, kad mūsų gamtinės sąlygos, dirvožemiai ir klimatas jai gerai tinka, galima gauti ypatingai gerus derlius.

Lietuvos gyventojai yra pamiršę ir jau nebežino apie šparagus ir patiekalus iš jų, ir tik retuose namuose kas nors gaminasi šią delikatesinę daržovę. Lietuvoje tikrų šparagų paskanauti dar retai gausi net ir prabangiuose restoranuose.

Šparagai verdami stati, kad drūtgalius semtų vanduo, o viršūnėles šutintų garai. Virimas trunka neilgai, kol drūtgaliai suminkštėja. Skonis labiausiai priklauso nuo to, kaip greitai ūgliai iš daržo patenka į puodą. Nupjautų ūglių skonis ir kvapas nuolat silpnėja. Pačių užsiauginti šparagai visada bus geresni už parduotuvėje pirktus. Skonis taip pat priklauso nuo to, greitai ar lėtai šparagai augo. Lėtai augę ūgliai turi ryškų skonį, o greičiau augusių viršūnėlės švelnesnės. Laukiniai šparagai turi stipresnį aromatą ir specifinį laiškų skonį.

Auksinė šparagų patiekalų gaminimo taisyklė: patiekalai turi būti paprasti, nes šparagų skonis toks išskirtiniai puikus, kad nereikalingi jokie ypatingi priedai.

image038.jpg

Tikrieji žinovai ir vertintojai šparagus valgo tik su karštu tirpdytu kaimišku lydytu sviestu !!!

Blogiausiu atveju su švelniu, aksominiu olandišku padažu: tris trynius visą laiką maišant, pakaitinti garuose, plona srovele (aišku, visą laiką maišant) supilti 150g tirpdyto sviesto (sviestas būtinų būtiniausiai turi būti tik lydytas ir tik kaimiškas), pagardinti šaukšteliu citrinos sulčių ir druska. 

image040.jpg  image042.jpg

Prie šparagų gerai tinka suplaktas padažas iš minkštai virtų kiaušinių trynių su alyvų aliejumi (neišmanantys kulinarijos, šį padažą dažnai sumaišo su garstyčių padažu ir taip visiškai sugadina šparagų patiekalą).

Mažiau išlavinto skonio žmonės šparagus valgo su olandišku padažu maišytu su alyvų aliejumi ir smulkiai tarkuotu sūriu, nieko apie šparagus neišmanantys: su ančiuviais, svogūnais arba parmidžano sūriu.

Keistais pomėgiais garsėjantys rusų oligarchai špagarus valgo su grietine, sočiai pagardinta česnakais ir juodaisiais arba raudonaisiais ikrais.

Suprantama, tikrieji gurmė, tikrieji maisto vertintojai šparagų niekuo neužgeria, - nei vandeniu, nei vynu, kad gėrimas neužgožtų jų išskirtinio gaivaus ir laiškaus pavasarinio skonio.

Sveikos mitybos šalininkai jau visame pasaulyje žino, kad gerti galima valandą prieš arba po valgio!!! Ir jokiu būdu ne valgymo metu, - tai mažamokslių, nieko neišmanančių apie žmogaus fiziologiją, maisto virškinimą ir įsisavinimą kvailų kvailiausia mada.

Kiekvieną kąsnį užgerti vandeniu įsivedė tingūs amerikiečių ėdrūnai. Psichiniai normalus žmogus kiekvieną kąsnį privalo kramtyti mažiausiai bent 20-30 kartų, kad burnoje susidarytų seilės, kurios prisideda ir prie maisto virškinimo burnoje, ir kąsnį sudrėkina, kad jis lengvai stemple nukeliautų į skrandį. Kai kąsnis ryjamas tik kelis kartus pakramčius, jis yra sprangus, užstringa stemplėje ir valgytojas pradeda žagsėti, net dusti, suprantama, tada tinginiui ėdikui reikia gerti vandens, kad suvilgytų kąsnį ir padėti stemplei jį lengvai nustumti į skrandį.

Amerikiečių ėdrūnai, kurie, kaip ir kiekvienas amerikietis, yra apsėsti manijos kiekvieną maisto kąsnį užgerti,  šparagus užgeria vandeniu. Iš tiesų, taip kai kas elgiasi jau ir Europoje, nes čia kai kurie neišlavinto skonio valgytojai neabejodami šparagus užgeria ir švelniu sausu baltuoju vynu.

Tiesa, kai kas mėgina gadinti šparagus iš jų gamindami trintas sriubas, netgi desertus. Kulinariniai neišprususiems, neturintiems skonio ir uoslės receptorių, bet alpstantiems vien nuo žodžio “šparagai” jau gaminami konservuoti šparagai ir net konservuotos šparagų sriubos...

Ekonomiškai atsilikusių šalių restoranų, kavinių pradinės mokyklos lygio “virėjai”, norėdami atrodyti labai “mandrais” šparagus deda prie karštųjų žuvienos, paukštienos arba mėsos patiekalų, nes jų proto ir skonio suvokimo ribos neleidžia suprasti, kad šparagai savo laiškiu skoniu ir specifiniu aromatu iš principo netinka būti garnyru...

Bet, pasaulį mačiusių lietuvių jau nebeapgausi, - jie puikiai žino kas yra kas, puikiai žino kas yra šparagai ir kas yra ankštinės pupelės, kaip juos su kuo reikia valgyti.

Nežino vien tik skaityti neišmokę...

 

Melnragė, 1999 m.
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
Vincentas Sakas
Mob. tel. +370617 24 338

 

Komentarai   

#1 RE: Gal ismoksime skirti sparagus nuo pupeliu?dula 2015-01-11 19:28
Čia taip puolami visokie bemoksliai, kad net atrodo, kad pats autorius turi kažkokių kompleksų dėl to. Ir gal aš ir bemokslis, bet kaip 100g pupelių gali sudaryti 120g visko, o 100g šparagų tik 6g visko?

Tik registruoti nariai gali rašyti komentarus.

Apklausos

 

 

Marguva

 
 

Mūsų Draugai

Kibirkšties medžiotojų būrelis

http://www.ginklai.net

http://www.skalikas.lt

   Oksalis
 128x48  suduvos_medziotoju_sajunga
 Army shop