Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Taip, tai tiesa, visi Lietuvos piliečiai ir šiandien turėtų save vadinti pagonimis. Gali būti kai ką tai šokiruos? Taip, bet tai gali atsitikti tik su neišprususiais neišmanėliais, kurie net nežino ką tas žodis reiškia. Todėl atsakydamas savo seniau skelbtų straipsnių komentarų autoriams, pirmiausia noriu paaiškinti, kad žodis pagonis jokiu būdu nesusijęs nei su jokia religija, nei su tikėjimu.

Iš tiesų pagonis – tai žodžio lietuvis sinonimas, kilęs iš slavų. Juk visi žinome, kad nuo seno lietuvių karinis ženklas buvo baltas Vytis, o slaviškai tai reiškė – pogonia. Ir senovės slavai, vos pamatę artėjančius lietuvių pulkus su Vyčiu ant iškeltų vėliavų, išsigandę imdavo paniškai šaukti „pogany!“ Vėliau vakarų metraštininkai, nesupratę nei slaviškai, nei lietuviškai, sutapatino tą žodį su lietuvių išpažintu tikėjimu. Nors iš esmės nelabai daug jie ir klydo, nes lietuvius į mūšį lydėdavo jų dievai, o tie dievai tai nebuvo iš nieko sukurtos mistinės būtybės.

Senoji lietuvių mitologija, religija su ja susijusios apeigos yra vienas seniausių žmonijos dvasinės kūrybos reiškinių, atspindinčių žmogaus ryšį su gamta ir harmoniją žmonių tarpusavio santykiuose. Pažymėtina, kad kai kuriose Lietuvos vietose net iki XX a. buvo išlikę daug laiko ir nepaliestų senovinių apeigų. Ir tai savaime suprantama, nes baltiškasis tikėjimas telkė mūsų protėvius. Pagalvokime: ar būtų lietuviai atlaikę visos Vakarų Europos spaudimą ar milijoninės Čingis Chano armijos antplūdį, jei būtų gyvenę atskiromis gentimis? Taigi, senovės baltų tikėjimas vienijo mus daugelį šimtmečių į galingą valstybę, o jo karinis - politinis simbolis – Baltas Vytis arba Pogonia – varė siaubą mūsų nedraugams...

Šiandien civilizacijos poveikyje, žmonija kuo toliau, tuo labiau atsiskiria nuo natūraliosios pasaulio tvarkos ir sukelia gamtoje chaosą, o tai veda prie susinaikinimo. Tačiau lietuviai tebeturi išlaikę liaudies tradicijas, papročius ir apeigas, gyvavusias tūkstančius metų, tebeturi ir savo senąjį karinį - politinį simbolį – Baltą Vytį - Pogonią. Tačiau to maža ir mes, norėdami išsaugoti tiek save pačius, tiek savo tautinį indentitetą, mes vėl privalome atsigręžti į Gamtą, prisiminti ir puoselėti savo senąsias tradicijas, ir nebijoti savo senojo tikėjimo apraiškų. Juk ir Indijos, ir kai kurių kitų šalių tautos iki šiol išlaikė savo susikurtas religijas net nepakitusias, tik niekur jos nesutapatintos nei su kariniais, nei su politiniais šūkiais...

Lietuvių senajame tikėjime, priešingai daugeliui kitų tautų tikėjimuose, buvo itin pabrėžiama gamtos reikšmė. Kadangi gyvendami tarp girių, lietuviai visą gyvenimą nuolat susidurdami su miškų slaptybėmis, todėl buvo gerbiami ir garbinami ne tik atskiri medžiai, bet ir ištįsos girios ir miškai: mat jie buvo laikomi dievų, dvasių ir vėlių būstinėmis. Šventi ežerai, upės, šventos giraitės, medžiai, akmenys, šventa ugnis, šventa duona, linas – tai vis mūsų protėvių dieviškumo ir šventumo pajautos ir apraiškos. Kad būtų išlaikytas glaudesnis ryšis su gamta ir ji saugoma, daugelis gamtos reiškinių buvo sudievinti: kiekviename gamtos reiškinyje, lietuvių supratimu, slėpėsi gera ar bloga dievybė.

Gyvuliai, augalai, ežerai, kalnai, girios, miškai ir atskiri medžiai – žodžiu, visa gamta buvo pilna dievybių, o labiausiai nuo seniausių laikų buvo garbinama Deivė Motina – visos gyvybės ir gamtos motina. Ta meilė, pagarbus pavaldumas ir įsijautimas į Deivę Motiną, jos vaikus, į visą gyvąją gamtą – išliko pas lietuvius visais istoriniais laikais.

Be gamtos reiškinių, lietuviai laikė dievais ar dvasiomis dar daugybę dalykų, kurie jiems padėdavo jų darbuose: žemės, miškų, namų, židinio, gyvulių, javų ir daugelis kitų dievų, jiems buvo skirtos šventės. Išliko tos šventės šiandien, ir dievai išliko, tik jau pervardinti Antano, Jono, Onos ir kitais krikščioniškais vardais. Kartu žemdirbiai dar garbindavo daugybę dievybių, kurios globojo atskiras ūkio sritis - ir šiandien tos dievybės teberymo palaukėse, tik jau krikščioniškai pašventintos ir vadinamos rūpintojėliais...

Namuose bene labiausiai buvo garbinta ugnis, kuri senuosiuose papročiuose lydi žmogų per visas metų šventes. Pirmiausia ji pasirodo per Kalėdas – simboliška kibirkštėle, kaip ją mini viena dzūkų daina. Ji ne tik simboliškai apvalo šventės dalyvius, apšviečia naktį, bet ir pati atsinaujina. Ir taip būna kelis kartus per metus, o svarbiausios ugnies atnaujinimo dienos – tai Velykų ir Rasos šventės. Kai kuriose vietose ugnis buvo nuolat kūrenama – tai buvo mūsų protėvių šventovės. Tačiau ugnis ir jos deivė Gabija buvo gerbiama ne tik šventovėje, bet ir kiekvienų namų židinyje, o židinys buvo laikomas namų bendruomenės jungėju, vienytoju. Ši pagarba ugniai išliko ir dabar – kiekvienos šventės proga lietuviai stengiasi sukrauti laužą, o iškilmingais momentais - uždegti po žvakelę.

Šiandien daugelis senųjų ritualų jau pamiršti, bet dar išlikusios tik Velykų ir Kūčių šventės, kuomet prie bendro stalo paliekama laisva vieta ir neseniai išėjusiam iš gyvenimo šeimos nariui. Tačiau reikia prisiminti, kad seniau ir Velykų metu buvusios vėlių Velykos, panašios į rudenines Vėlines. Buvo tikima, kad Velykų metu vėlės, atsisveikina su gyvaisiais ir išeina į gamtą, o rudenį ir žiemą jos vėl grįžta arčiau namų. Tai ši, Vėlių sugrįžimo į namus, šventė kai gyvieji susitinka su mirusiais – Vėlinės minima ir dabar kaip didžiausioji vėlių pagerbimo diena. Ši diena išliko kaip stipriausia, nors jokiais teisės aktais neįteisinta, artimųjų bendravimo ir vienybės diena: jos neįveikė nei inkvizicija, nei jokie okupaciniai rėžimai.

Įdomu pastebėti, kad senovės lietuvių šventyklos nebuvo panašios į dabartines bažnyčias. Kadangi lietuvių tikėjimu, dievai turėję savo būstines gamtinėje aplinkoje, tai ir šventovėse jiems nebuvo statoma jokių maldyklų, kad jie neliktų uždaryti, o būtų visada šalia, kartu. Senuosiuose raštuose aprašyta, kaip buvo išrenkamas šventas medis. Žyniai, numanydami tokį medį esant, pasninkaudami po juo tris paras nakvodavę, vis įsiklausydami, ar nesušnarės jų lapeliai, ar dievai neduos ženklo, kad jo šakose jau apsigyvenę. Ir tą šnaresį pajutę, apskelbdavo, kad šis medis šventas ir nuo šiol prie jo reikia atlikinėti apeigas.

Apie senovės lietuvių tikėjimą yra nemažai žinių pateiktą senuose raštuose. Bene seniausių žinių apie lietuvių religiją pateikia graikų istorikas Herodotas, gyvenęs V a. prieš mūsų erą. 890 mūsų eros amžiuje žinių apie aisčių religiją pateikė Vulfsonas, apie 1075 m. šiuo klausimu rašė Adomas Bremenietis. Gana reikšmingos rusų kronikininkų žinios. Ipatijaus sąvade esančioje XIII a. Voluinės laikotarpio kronikoje minimi lietuvių deivės ir dievai. Aprašant 1252 metus, sakoma, kad Mindaugas apsikrikštijo, bet slapta aukodavęs savo dievams, o šventame miške nedrįsdavęs net šakelės nulaužti. Nemažai žinių apie lietuvių religiją pateikia J.Dlugošas, gyvenęs XV a., kuris senąjį lietuvių tikėjimą mėgino sulyginti su romėnų, o Romuvą – su Roma. Bet mūsų protėvių tikėjimas seniausiuose raštuose nebuvo vadinamas pagonybe...

Dabar galima ir pagalvoti: kas tai yra pagonybė ir ką ji bendro turi su senuoju mūsų tikėjimu. Pagonybė – daugių daugiausia gali būti tik karinis - politinis šūkis, valstybės simbolis, o visi Lietuvos piliečiai, gerbiantys Vyčio ženklą, yra laikytini pagonimis. Tuo tarpu senasis tikėjimas – tai mūsų kultūros paveldas ir mums itin brangus, nes tai, ką vokiečiai tik iš raštų išrenka, mes, kaip ir islandai ar latviai, turime gyvu pavidalu. Todėl mes jį privalome saugoti ir atriboti nuo neteisingo pavadinimo interpretavimo.

 www.GRYNAS.lt