Lietuviai išmano, kaip taisyklingai nurauti nelukštentai krevetei uodegytę ar kokia šakute valgyti sraigę, tačiau sunkiai įsivaizduoja, kaip dorojamas virtas vėžys. O juk vėžius baltai nuo seno vartojo maistui.

„Užaugau šeimoje, kur ant stalo vėžių visuomet būdavo. Dubuo didelis, valgyk kiek nori, tačiau jei tėvelis pamatė, kad ne viską suvalgai, tai geriausiu atveju būsi nuvytas nuo stalo, o šiaip gali ir per sprandą gauti. Aš taip išauklėtas, kad jei Dievulis davė teisę atimti gyvybę, tai tu turi suvartoti tą produktą“, – vaikystę prisimena Ramūnas Čižas.

Vėžius labai lengva paruošti. Nuo seno jie laikomi dideliu delikatesu, Radvilų valdymo metais didžiausios, ištaigingumu garsėjusios puotos neapsieidavo be šio žnyplėto užkandžio.
Iki XX a. vidurio, kol ežerai ir upės buvo gaivios ir švarios, vasaros naktimis jų pakrantės nušvisdavo nuo fakelų ir žibintų šviesų – tai specialiais tinkleliais „ginkluoti“ vėžiautojai traukdavo ieškoti laimikių. Senais laikais Lietuva buvo žinoma kaip vėžius eksportuojanti valstybė. Liepos antroje pusėje ne vienoje vietoje buvo rengiamos vėžiavimo ir vėžių valgymo šventės. „Labai gerbiu žmogų, kuris nesigėdija ir paprašo pamokyti, kaip suvalgyti vėžį. Tokia jau tendencija, kad krevetę lietuvis moka suvalgyti, o vėžio, kurį valgė protėviai, jau nemoka“, – pastebi vienkiemio sodybos šeimininkas.

Taip Ramūnui kilo mintis surengti šventę, kurioje mokytų žmones vėžius valgyti. Tačiau aukštaitis ilgai galvojo, kaip reikėtų tą padaryti. „Ilgai nešiojau tą idėją. O vienais metais prekybos centre pirkau silkę. Ją pardavėja pasvėrė elektroninėmis svarstyklėmis ir popierėlį su tiksliu svoriu ir kaina užklijavo ant maišelio. Tada man nušvito akys ir grįžęs namo per naktį parašiau scenarijų. Po poros mėnesių surengėme pirmą renginį“, – idėjos įgyvendinimo istoriją pasakoja Ramūnas.

Virs mediniame kubile

Varžytuvių tikslas – kas kokybiškiau suvalgys vėžius. „Elektroninėmis svarstyklėmis sversime tris vėžius prieš valgymą, kurį stebės teisėjai, kad žmonės su kiautais nepradėtų valgyti (juokiasi). Na ir sversime jau po valgymo. Laimės tas, kas kokybiškiausiai per 5 minutes suvalgys vėžius, t. y. kuo mažiau svorio paliks kiautuose“, – varžybų ypatumus komentuoja R. Čižas.

Būsimos šventės naujovė – archajiškas vėžių virimas. „Kaip kepti, atrodo, visiems aišku – ant pagalio pamauni mėsos gabalą ir baigta. O kaip išvirti? Archajiškas virimas yra toks: išplakama molyje duobė, į ją įmetamas įkaitintas akmuo ir vėžiai išverda. Molio neturiu, todėl parodysiu kitą archajišką būdą – vėžius virsiu mediniame kubile“, – aiškina renginio organizatorius, vėžių prisigaudantis aplinkiniuose ežeriukuose.

Paklaustas, kokių įrankių reikia turėti varžytuvių dalyviams, R.Čižas sako, kad ir valgyti reikės archajiškai – rankomis.
Su praėjusių metų čempionu renginio organizatorius savo sodyboje ant Sartų ežero nuo liepto paleis kibirą nedidelių vėžiukų. Tuo bus parodyta, kad lietuviai ne tik valgo, bet ir rūpinasi ežerais. Vėliau prie stalo ir sodybos šeimininkas aiškins, kaip reikia valgyti vėžį. Po pamokos prasidės vėžių valgymo varžytuvės.

Atvažiuoja užsieniečiai

Pasak Ramūno, geriausiai renginys pavyksta, kai susirenka ne per daugiausia žmonių. „Pirmais metais buvo daug lankytojų – iki 2 tūkst. Renginį tuomet vedė geras mano draugas Dainius Martinaitis, tai man labai padėjo suvaldyti minią. Praeitais metais susirinko apie 600 žmonių, tad buvau labai patenkintas, nes taip šeimyniškai visi pasibuvom – atvažiavo žmonės, su kuriais malonu buvo bendrauti“, – džiaugėsi Dusetose vienkiemį puoselėjantis aukštaitis.

Pasak sodybos šeimininko, sunkiausia, kai atvyksta išpuikę svečiai, kurie tikisi, kad juos kažkas linksmins ir aplink juos šokinės: „Atvažiuoja žmonės ir iš Klaipėdos, ir iš Jūrmalos. Yra buvę lankytojų iš Anglijos ir net iš Australijos. Apie renginį užsieniečiai sužinojo iš vaizdo reportažo. „Praeitais metais renginys buvo filmuojamas. Reportažas pasiekė per 600 naujienų agentūrų visame pasaulyje“, – sako R. Čižas.

Plačiažnyplius ir siauražnyplius vėžius draudžiama gaudyti nuo spalio 15 d. iki liepos 15 d., o likusiu laikotarpiu – mažesnius nei 10 cm vėžius (vėžiai matuojami nuo galvos smaigalio pradžios iki ištiestos uodegos plokštelės galo). Gaudyti galima tik tam skirtais bučiukais, samteliais ar tiesiog rankomis, ir jokiais kitais įrankiais. Vienam žvejui leidžiama sugauti ne daugiau kaip 50 vėžių per parą (skaičiuojant bendrai ir siauražnyplius ir plačiažnyplius vėžius). Pagautus mažesnius vėžius reikia tuoj pat paleisti į tą patį telkinį. Žymėtuosius, o ypač rainuotuosius vėžius galima gaudyti ištisus metus ir visais įmanomais žūklės būdais.