Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

„Ne ginklai žudo žmones. Žmonės žudo žmones“, – teigia vienas JAV Šaunamųjų ginklų asociacijos, vienijančios keturis milijonus narių, lozungas. Išties, nė vienas šaunamųjų ginklų išradėjas niekada ir nesakė, kad kūrė pistoletą, šautuvą ar automatą tam, kad juo būtų žudomi žmonės. Netgi atvirkščiai, visi iki vieno tvirtino, kad tobulindami ginklus siekė žmonijai tik gero, na, o jų sukurti ginklai – tai šiaip, pagąsdinimui, gynybai, pramogai, sportui, gal dar kokį pavojingą žvėrį nušauti… Tačiau jų sukurtais įnagiais buvo išžudyta ir tebežudoma milijonai pačių pavojingiausių pasaulyje žvėrių – žmonių.

Kurti ginklus ar bent jau įmones, gaminančias ginklus – išimtinai vyriškas užsiėmimas. Nors pasaulyje yra pagaminta daug žudymo prietaisų, pavadintų mažybiniais ar moteriškais vardais, primenančiais jų kūrėjų dukteris ar mylimąsias (pabūklas „Dora“, tankas „Pantera“, pirmosios atominės bombos vadinosi „Dručkė“ ir „Mažylė“), jais nebuvo pavadintas nė vienas šaunamasis ginklas.

Nes turėti ginklą pavadintą savo vardu – jausmas turbūt gana savotiškas. Kiekvienas „kalašnikovas“, „mauzeris“ ar „valteris“ turėjo savo gimdytoją. Žmones, kuris mylėjo, svajojo ir kentėjo. Vieni jų, kaip Hugo Schmeisseris, gimė tarp ginklų ir mirė su ginklu rankose. Kiti, tokie kaip Oliveris Winchesteris, niekada nebuvo sukūrę nė vieno modelio, nors jų vardais pavadinti ir tebevadinami geriausi žudymo įrankiai. Vieni jų ginkladirbiais tapo atsitiktinai, kiti – buvo ruošiami tokiais tapti nuo pat mažens.

Koks buvo jų kelias į romantiškąjį ginklų pasaulį?

BERDAN

„Berdanka“ – savo laiku populiariausias Rusijoje šautuvas, kurį vis dėlto sukūrė ne rusai, o amerikietis Hiramas Berdanas (1824-1893).

Šis žmogus buvo inžinierius ir karininkas, visame pasaulyje savo taiklumu išgarsėjęs snaiperis. H.Berdanas Niujorke dirbo inžinieriumi, mėgo lankytis šaudykloje. Būtent jis išrado daugiašūvio šautuvo mechanizmą ir būtent jis sugalvojo visų šaudyklių vamzdžių gale pritvirtinti taikiklį. Tačiau ne tai padarė H.Berdaną turtingu. Jis išrado prietaisą, atskiriantį auksą nuo rūdos, kurio dėka susikrovė turtus ir įgijo pasaulinę šlovę. O po JAV Pilietinio karo H.Berdanas kūrė ir povandeninį laivą bei torpedinius katerius.

1868 metais jo sukurtą ir „Colt“ gamyklose gamintą šautuvą palankiai įvertinto Rusijos karo specialistai, ir nuo kitų metų „berdanka“ iki pat 1891 metų buvo oficialus Rusijos armijos ginklas. „Berdankos“ buvo populiarus ginklas abejose pusėse per Rusijos pilietinį karą, dažnai pastebimas ir 1917 metų Rusijos revoliucijos iliustracijose. Savo populiarumo jis neprarado ir Sovietų Sąjungoje, kur buvo gaminamas iki pat 1930 metų, tiesa, kaip medžioklinis šautuvas. Buvo naudojamas ir Antrojo pasaulinio karo metu.

BERETTA

Seniausią pasaulyje ginklų firmą dar 1526 metais Brescijoje, Italijoje įkūrė kalvis Maestro Bartolomeo Beretta, gavęs 296 dukatus pagaminti 185 arkebūzas Venecijos arsenalui. Šiuo metu „Fabbrica d‘Armi Pietro Beretta“ – pagrindinis Italijos ginklų gamintojas, priklausantis tai pačiai Beretta šeimai jau daugiau kaip 500 metų. Žinomiausias „Beretta“ ginklas – pistoletas „Beretta 92FS“ – oficialus JAV armijos pistoletas, geriau žinomas, kaip M9.

BROWNING

Amerikietis Johnas Moses Browningas (1855-1926) gimė tarp ginklų ir mirė konstruodamas eilinį pistoleto modelį. Sukūrusiam beveik visų rūšių šaunamųjų ginklų atmainas dar gyvam J.Browningui priklausė 128 patentai. Būtent Johnas Browningas sugalvojo šovinius talpinti pistoletų rankenoje, ir ši idėja pistoletus pavertė efektyviais daugiašūviais ginklais. „Brauningai“ tiko visiems – tiek moterims, tiek kariškiams, tiek komunistams, tiek nacistams.

J.Browningo tėvas Jonathanas Browningas (1805-1879) pats buvo ginklininkas, sukūręs daugiašūvio šautuvo prototipą. Jis buvo vienas pirmųjų mormonų, įsikūrusių Jutos valstijoje, kur 1852 metais Ogdeno mieste atidarė savo ginklų dirbtuves. Beje, buvo ir poligamas, turėjęs tris žmonas, su kuriomis susilaukė net 19 vaikų, iš kurių vienas buvo Johnas Moses, kuris jau nuo vaikystės dirbo tėvo dirbtuvėje, kur ir sukūrė savo pirmąjį ginklą sulaukęs vos 12-os metų. Būtent J.Browningas sukūrė pirmuosius pasaulyje automatinius ginklus – automatinį pistoletą ir automatą. Mirė Belgijoje, tačiau ir ligos patale reikalavo jam paduoti kuriamą pistoleto modelį, kuris vėliau tapo klasikiniu 9 milimetrų kalibro automatiniu pistoletu.

Vienas iš J.Browningo sukurtų pistoletų „Coltas 1911“ ilgiausiai, daugiau kaip 80 metų – 1911-1986 metais buvo oficialus JAV armijos karininkų pistoletas, naudotas dar ir operacijos „Audra dykumoje“ metu. Dabar yra naudojamas tarp jūrų pėstininkų bei specialiųjų pajėgų kariškių.

COLT

Samuelis Coltas (1814-1862) buvo žmogus, išpopuliarinęs revolverį. Jo kelias į ginklų pasaulį buvo gana atsitiktinis. Gimęs fermerio šeimoje, S.Coltas jau 11-os metų stojo prie žemės ūkio darbų. Sykį į rankas pakliuvusi mokslinė enciklopedija jaunąjį ūkininką labai sudomino, ypač skyrelis apie paraką. Taip pat išgirdęs kareivių šnekas apie tai, kaip gerai būtų turėti tokį šautuvą, kuris galėtų neužtaisomas iššauti kelis kartus iš eilės, S.Coltas užsidegė sukurti tokį „neįmanomą ginklą“.

Mintis sukurti revolverį su besisukančiu būgneliu jį aplankė plaukiant garlaiviui ir stebeilijantis į vandens ratą. Sulaukęs 18-os, S.Coltas pagamino du savo pirmuosius pistoletus. Tačiau pirmasis jo pagamintas modelis sprogo, antrasis visai neveikė. Siekdamas užsidirbti pinigų tolimesniems tyrimams ir mechanizmams, S.Coltas buvo priverstas griebtis įvairiausių atsitiktinių darbų, kurių vienas buvo demonstruoti kaimiečiams, kaip veikia „linksminančios dujos“, pačiam jų prisikvėpuojant… Sukaupęs pakankamai pinigų S.Coltas 1836 metais įkūrė savo kompaniją, kuri tebeveikia ir šiandien.

S.Coltas niekada neteigė, kad būtent jis išrado revolverį, nes toks jau buvo iki jo kompanijos atsiradimo sukurtas Anglijoje. Tačiau S.Coltas sukūrė keičiamas revolverio dalis ir pritaikė pistoletų gamybai konvejerio principą. Jo pagaminti revolveriai pirmą kartą buvo panaudoti 1837 metų kare su seminolais Floridoje ir nuo to laiko S.Colto pavardė tapo gerų ir patikimų ginklų sinonimu.

HECKLER & KOCH

Vokiečių inžinieriai Edmundas Heckleris ir Theodoras Kochas įkūrė savo kompaniją 1949 metais iš „Mauser“ kompanijos liekanų. Nugalėtoje ir suskaldytoje Vokietijoje „H&K“ iš pradžių gamino taikią produkciją – siuvimo mašinas, tačiau slapta konstravo ir tai, kam buvo pritaikytos paveldėtos „Mauser“ firmos staklės. Šaltojo karo pradžioje, 1956 metais „Heckler & Koch“ staiga pasiūlė naujos Vokietijos armijai – Bundesverui lengvąjį automatą G3, kuris buvo entuziastingai priimtas. „Heckler & Koch“ produkcija buvo legalizuota, ir nuo tol kompanija pagamino daugiau kaip 150 rūšių ginklų – automatų ir snaiperių šautuvų. 1970 metais „Heckler & Koch“ pradėjo naują pažangią tendenciją – ginklų gamyboje naudoti polimerus. Dabar „Heckler & Koch“ automatais SA80 yra ginkluota Britanijos armija, jos produkcija naudoja SAS, US Navy Seals, Delta, Vokietijos GSG9 ir kiti antiteroristiniai pasaulio padaliniai.

KALAŠNIKOVAS

Michailas Timofejevičius Kalašnikovas gimė 1919 metais Pietų Altajaus krašte. Mobilizuotas į Raudonąją Armiją 1938 metais, tarnavo tankistu. 1941 metais buvo sužeistas prie Briansko. Legenda teigia, kad būtent ligoninėje jis išgirdo kareivių nusiskundimų dėl prastos sovietinių ginklų kokybės ir nusprendė sukurti tobulesnį šautuvo modelį. Tačiau tai nebuvo taip paprasta – toks užmojis tais laikais vietoje lauktos šlovės galėjo pelnyti tik įtarimus ir persekiojimus už „panikos skleidimą“ ar „sovietinio ginklo galios mažinimą“. Vis dėlto M.Kalašnikovui pasisekė – nors jo siūlytas šautuvo modelis nebuvo priimtas, tačiau jis pats buvo pastebėtas ir 1942 metais perkeltas į Ginklų konstravimo biurą. M.Kalašnikovo triūsas buvo apvainikuotas 1947 metais – kai į sovietinę ginkluotę buvo priimtas jo sukurtas AK-47 automatas („Avtomat Kalašnikova“), kuris po dviejų metu tapo visuotiniu Sovietų armijos ginklu (manoma, kad „kalašnikovo“ dizainas buvo tiesiog nukopijuotas nuo vokiškojo „šmaiserio“, nors reikia pripažinti, kad mechaniškai ir savo techninėmis charakteristikomis AK yra visiškai skirtingas). Net sulaukęs pasaulinės šlovės, M.Kalašnikovas tebegyveno ir dirbo Udmurtijos mieste Iževske, kur jam dar gyvam esant buvo pastatytas paminklas. Pats M.Kalašnikovas visada tvirtino, kad visą gyvenimą norėjo „sukurti daiktą, kuris palengvintų valstiečių darbą, pavyzdžiui, žoliapjovę“. Tačiau šioms svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. „Kalašnikovas“ tapo žinomiausiu mirties simboliu. Nors pasaulyje yra naudojama apie 100 milijonų „kalašnikovų“, pats jų sukūrėjas iš jų nieko negauna – tik valstybinę Rusijos pensiją.

LUGER

Georgas Johannas Lugeris (1849-1923) buvo austras, sukūręs garsųjį parabelį, kartais klaidingai vadinamą „liugeriu“. Jaunystėje studijavo verslo mokykloje ir ruošėsi tapti pirkliu. 1867 metais G.Lugeris savanoriu išėjo į Austrijos armiją. Ten pasižymėjo kaip geras snaiperis ir buvo pasiųstas dirbti šaudymo instruktoriumi. Šiame darbe ir susidomėjo šautuvų mechanizmais. 1871 metais buvo išleistas į atsargą, dirbo buhalteriu ir „smagiausio“ Vienos bordelio „Jockey Club“ vadybininku. Tačiau jo susidomėjimas ginklais neblėso.

Susisiekęs su kitu garsiu Austrijos ginklininku Ferdinandu von Manlicheriu (1848-1904), išgarsėjusiu sukurtu magazinu šautuvams, G.Lugeris padarė jam įspūdį savo talentu ir žiniomis. Kartu jie sukūrė šautuvą, kurį pradėjo gaminti didžiausia Vokietijos imperijos ginklų kompanija DMW („Deutsche Waffen und Munitionsfabriken“). 1902 metais G.Lugeris sukūrė garsųjį „parabelį“, kurio pavadinimas kilęs iš tuometinio DWM motto ir telegrafo adreso „Si vis pacem, para bellum“ (lot. – „Jei nori taikos, ruoškis karui“). Tačiau kilę nesutarimai su DMW vadovybe dėl autorinių teisių ir patentų pastūmėjo G.Lugerį į bylinėjimosi maratoną. Nors šis baigėsi sėkmingai, tačiau teismai ištirpdė G.Lugerio santaupas, ir jis mirė skurde.

MAKAROV

Populiariausio Rusijos represinių struktūrų pistoleto„Makarovo“ „tėvas“ Nikolajus Makarovas (1914-1988) gimė Sasovo mieste prie Riazanės. Turėjo šaltkalvio specialybę ir dirbo garvežių remonto mechaniku. 1936-1941 metais studijavo Tulos Mechanikos institute, ruošiančiame ginklininkus. Baigęs studijas pradėjo dirbti Tulos ginklų gamykloje. 1943 metais pats ėmėsi konstruoti savo pistoletą. Jo sukonstruotas PM („Pistolet Makarova“), sukurtas „Walther“ PPK modeliu, laimėjo konkursą ir buvo priimtas į Sovietų Armijos ginkluotę 1951 metais, pakeisdamas lig tol naudotą pistoletą TT (70 procentų užsakomųjų žmogžudysčių Rusijoje yra padaromos su TT pistoletais).

MAUSER

Peteris Paulas Mauseris (1838-1914) gimė gausioje Viurtembergo ginklų fabriko inžinieriaus šeimoje (turėjo 12 brolių ir seserų). Vaikystėje P.Mauseris nerodė jokio susidomėjimo ginklais ir svajojo tapti gydytoju. Tačiau ne gydyti žmones jam buvo lemta. 1859 metais tarnaudamas Prūsijos armijoje artileristu P.Mauseris, jo paties žodžiais, „ginklų formose išvydo gyvybę“. Netrukus jis pats sukūrė šautuvą su „adatiniu“ mechanizmu, ir nors Prūsijos valdžia juo nesusižavėjo, tačiau Mauserio gaminys sudomino amerikiečių ginklininką E.Remingtoną, su kurio inžinieriumi S.Norrisu ir savo broliu Wilhelmu 1871 metais P.Mauseris įkūrė savo kompaniją. „Mauser“ kuriami šautuvai tapo tokiais populiariais, kad jais naudojosi beveik visų tuometinių šalių armijos – nuo Čilės iki Pietų Afrikos, nuo Švedijos iki Australijos. „Mauzeriai“ buvo paplitę visame pasaulyje ne ką mažiau, nei dabar „kalašnikovai“, ir iki Pirmojo pasaulinio karo buvo viena iš pagrindinių Vokietijos eksporto prekių. Pats žinomiausias – „karabinas“ (kurio pavadinimas sukurtas pagal sprogstamąją medžiagą – korditą) – – 1898 metų modelis buvo plačiai naudojamas tiek kolonizuojant Afriką, tiek abejuose pasauliniuose karuose.

Patį P.Mauserį dažnai kamavo ligos, tačiau jis mirė ne nuo šaunamojo ginklo, o savo lovoje, apsuptas anūkų ir proanūkių. Po Antrojo pasaulinio karo jo kompanijos mechanizmus perėmė Prancūzijos armija. Iš naujo „Mauser“ kompanija buvo atkurta tik penktajame dešimtmetyje.

MAXIM

Garsieji „Maksimo“ kulkosvaidžiai – kartu su „tačanka“ neatsiejama Rusijos pilietinio karo detalė – taip pat buvo ne rusų gaminys. Pavadinimą šiems kulkosvaidžiams davė britas – seras Hiramas Maximas (1840-1916).

Šis išradėjas gimė Amerikoje, bet mirė Didžiosios Britanijos piliečiu. Vaikystėje dirbo staliaus padėjėju, ir, kas būdinga to laikmečio šviesuoliams, išradinėjo įvairiausius daiktus. Pavyzdžiui, būtent H.Maximas išrado dabartinius pelėkautus ir visada tvirtino, kad jis, o ne T.Edisonas išrado elektros lemputę. Ilgai trukęs bylinėjimasis su T.Edisono kompanija baigėsi H.Maximo nenaudai, ir 1881 metais jis emigravo į Britaniją. Ten pažįstamas amerikietis pasakė jam lemtingus žodžius: „mesk tą chemiją ir elektrą. Jei nori užsidirbti krūvą pinigų, sukurk ką nors, kas leistų europiečiams perkąsti vieni kitų gerkles su didesne galia“. H.Maximas paklausė šio patarimo, ir 1884 metais pasaulį išvydo „Maksimo“ kulkosvaidis. Visuotinio pripažinimo jis susilaukė po Pirmojo Matabele karo Pietų Afrikoje 1893-94 metais, kur vos 50 britų kareivių „maksimais“ atmušė penkių tūkstančių čiabuvių puolimą. „Maksimas“ išvis padėjo kolonizuoti visą Afriką, ir XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje daugiausiai žmonių žuvo būtent nuo jo. 1901 metais karalienė Viktorija suteikė H.Maximui riterio titulą už „nuopelnus mokslo pažangai“.

H.Maximas taip pat išrado ir inhaliatorių, kuris, jo teigimu, „gydė visas kvėpavimo takų ligas“. Kai kolegos medikai jį apkaltino šarlatanizmu, H.Maximas liūdnai konstatavo, kad „ironiška, kad pasaulinę šlovę gali atnešti tik žudymo įrankis, o prietaisas, gelbėjantis gyvybes, susilaukia tik paniekos…“

NAGANAS

Broliai belgai Emile (1830-1899) ir Leo (1833-1898) Nagantai savo ginklų gamyklą buvo įkūrę dar 1859 metais Lježe. Jie abu išgarsėjo kartu su rusų pulkininku Sergejumi Mosinu sukūrę šautuvą Rusijos armijai 1891 metais, ir revolverį 1895 metais. Abu gaminiai buvo naudojami dar ir per Antrąjį pasaulinį karą. Emile į gyvenimo galą apako, tačiau galėjo ginklus vertinti vien prisilietimu. Jam pasitraukus iš verslo, „Nagant“ kompanija iki 1931 metų gamino ir automobilius.

REMINGTON

Eliphaletas Remingtonas (1793-1861) buvo kalvis, kuris, sulaukęs 23 metų, sukūrė pirmąjį sportinį šautuvą, kurio vamzdį pasigamino pats, o likusius mechanizmus susipirkęs parduotuvėse. Jo sukurtas modelis buvo toks geras, kad iškart buvo nuspręsta jį gaminti, nes lig tol Amerikos sportininkai sportinius ginklus gaudavo tik iš užsienio.

SCHMEISSER

Hugo Schmeisseris (1884-1953) gimė vieno garsiausių Europoje vokiečių ginklininko Louis Schmeisserio (1848-1917) šeimoje. Gimęs tarp ginklų Hugo jau nuo mažens žinojo, kad ir jam tai lemta gaminti. Per Pirmąjį pasaulinį karą, kuriame vokiečiai naudojosi jo tėvo sukurtu kulkosvaidžiu, H.Schmeisseris sukūrė ir savo pirmąjį automatinį ginklą – MP18s, kuriuo vokiečiai sėkmingai pralaužė Vakarų frontą 1918 metų kovą. Nors po pralaimėto karo Versalio sutartis uždraudė Vokietijai gaminti automatinius ginklus, tačiau H.Schmeisseris slapta tęsė bandymus ir jų gamybą. Gamino policijai automatus, kurie buvo naudojami per Ispanijos pilietinį karą. Jo sukurti MP-38 ir MP-40 buvo gerai priimti, ir tai buvo pirmieji automatai, pilnai surenkami mašinomis. Tačiau kažkodėl Hitleris nemėgo Schmeisserio, ir tik 1944 metais Vermachtas gavo „puolamuosius automatus“ MP-44.

1945 metų spalį H.Schmeisseris pateko į rusų rankas. 1946 metais pervežtas į Iževską Uralo pietuose, į slaptą Konstravimo biurą, kur buvo kuriami ginklai. Manoma, kad jo sukurto automato pagrindu buvo pagamintas ir AK-47. Ten gyveno ir dirbo iki 1952 metų, tik tada jam buvo leista grįžti į Vokietiją, kur jis ir mirė 1953 metais.

SMITH & WESSON

Šią vieną didžiausių pasaulyje ginklų gamintojų įkūrė du ginklininkai – Horace Smith (1808-1893) ir Danielis Bairdas Wessonas (1825-1906). Pats H.Smithas jau nuo pats ankstyvosios jaunystės dirbo JAV ginklų arsenalui (1824-1842), vėliau – įvairiose ginklų kompanijose, kur, beje, pats sukūrė sprogstamąją kulką, dar lig šiol naudojamą banginių medžioklei. D.Wessonas amato pramoko iš savo brolio Edwino, kuris jau ketvirtajame XIX amžiaus dešimtmetyje gamino šautuvus ir pistoletus. 1855 metais jų keliai susikirto, kai abu amerikiečiai susibūrė gaminti tais laikais sparčiai populiarėjančių pistoletų. Jų veiklą finansavo marškinių pirklys Oliveris Winchesteris, kuris vėliau ir įsigijo iš jų pačią kompaniją.

1856 metais H.Smithas ir D.Wessonas įkūrė naują kompaniją, šįsyk gaminti revolverius. Verslas ypač suklestėjo per JAV Pilietinį karą. 1883 metais H.Smithas pardavė savo akcijas D.Wessonui ir pasitraukė į poilsį.

Pats žinomiausias kompanijos gaminys – policininkų lig šiol naudojamas revolveris „Model 10“. „Smith & Wessson“ taip pat sukūrė garsiąją „Magnum“ pistoletų seriją. Šiuo metu kompanija gamina ne tik visų tipų ginklus, bet ir dviračius policininkams, taip pat rankinukus ir kvepalus, prožektorius.

UZI

Uzi Galis (Gotthardas Glassas) (1923-2002) gimė Vokietijoje. 1933 metais su tėvais pabėgo nuo nacių persekiojimo į Angliją, vėliau į Palestiną. Ten prisijungė prie ginkluotos pogrindžio kovos prieš anglus. 1943 metais buvo nuteistas šešeriems metams už nelegaliai laikomus ginklus (po trijų metų amnestuotas). Pradėjo gaminti automatą „Uzi“ iškart po 1948 metų paskelbtos Izraelio nepriklausomybės. 1951 metais „Uzi“ automatas buvo priimtas į gamybą ir išsyk pavadintas jo vardu, nors pats U.Galis tam prieštaravo. 1975 metais U.Galis išvyko į JAV, kad jo dukra, serganti smegenų liga galėtų gydytis. Nuo vėžio mirė ir pats. „Uzi“ automato bendraautoriaus Jisraelio Galilio (1923-1995), vadinamo „žydiško šautuvo tėvu“ vardu buvo pavadintas kitas Izraelio gamybos automatas – „Galil“.

WALTHER

Šią kompaniją 1886 metais įkūrė vokiečių inžinierius Carlas Waltheris, siekęs gaminti vien tik medžioklinius ginklus. Tačiau jo sūnus Fritzas Waltheris pasaulį suvokė kitaip ir paveldėjęs kompaniją, 1908 metais nusprendė gaminti kovinius pistoletus.

„Walther“ visada buvo laikomi legendiniai ginklai. Jų sukurta daugiau kaip 100 pistoletų modelių, iš kurių PPK ir P99 naudojo Džeimsas Bondas, ir Vermachtas, ir, galų gale, vienu nusišovė A.Hitleris. PP reiškia „Police Pistol“, PPK reiškia „Polizeipistole, Kriminalmodel“.

„Walther“ gamykla Zalla-Mehlis mieste buvo sugriauta per Antrąjį pasaulinį karą, atkurta 1953 metais. Iš pradžių gyveno iš patentų, tačiau 1956 metais senasis Fritzas Waltheris nusprendė toliau gaminti pistoletus Bundesverui. Šiuo metu daugiausia žaislinių pistoletų gaminama būtent pagal „Walther“ dizaino modelius.

WINCHESTER

Oliveris Winchesteris (1810-1880) savo kelią į ginklų Olimpą pradėjo kaip marškinių pirklys Niujorke. Verslas audiniais jam greitai atsibodo. Ieškodamas, kur investuoti, O.Winchesteris išgirdo apie „Smith & Wesson“ finansines problemas. Ją nusipirko, ir 1857 metais kompanija buvo reorganizuota į „New Haven Arms Company“, kurios didžiausiu akcininku O.Winchesteris ir buvo iki pat mirties.

Įsigytoje kompanijoje dirbo keletas talentingų inžinierių, kurie ir sukūrė daugiašūvius šautuvus, vadinamuosius „vinčesterius“, išpopuliarėjusius per JAV Pilietinį karą. Jo modifikuota versija „Winchester 1866“ tapo šautuvu, kuris „užkariavo Vakarus“. „Vinčesteris“ galėjo atlikti šūvius kas tris sekundes, galėjo naudoti kitų ginklų šovinius, ir tai buvo esminės sąlygos, dėl ko šiuos ginklus pamėgo tiek JAV vyriausybė, tiek į Laukinius Vakarus vykstantys naujakuriai. „Vinčesteris“ tapo neatsiejama XIX amžiaus „blogiuko“ įvaizdžio detale, be kurios būtų sunku įsivaizduoti bet kurio vesterno.

Nors pats O.Winchesteris niekada nebuvo ginklininkas, bet būtent jis sumanė, kaip šautuvus gaminti konvejeriniu būdu. O.Winchesteris taip pat buvo suktas verslininkas, iki pat gyvenimo galo išnaudojęs talentingąjį J.Browningą. Tačiau jo vadovaujamoje kompanijoje sukurti šautuvai buvo tokie geri, jog kai kuriuos senovinius „vinčesterių“ modelius lig šiol gamina Italijoje ir Brazilijoje.

Po O.Winchesterio mirties kompaniją paveldėjęs sūnus Williamas Winchesteris pats mirė po keturių mėnesių nuo tuberkuliozės. Jo žmona Sara, paveldėjusi tais laikais milžinišką 20 milijonų dolerių turtą, buvo įsitikinusi, kad šeimą persekioja „vinčesteriais“ nužudytųjų žmonių vėlės, ir persikėlė į San Chose miestą Kalifornijoje, kur pastatė chaotiškos architektūros namą, žinomą, kaip „Winchester Mystery House“, siekdama suklaidinti vėles, siekiančias keršto.