10 Šovimo ir paieškos įsakymų

Antradienis, 19 Rugpjūtis 2008 07:05

1. Medžioklinis ginklasPaieška prasideda jau prieš šūvį. Medžioklinis šautuvas, kurį Jūs nešiojatės miške ir lauke yra Jums artimas kaip sužadėtinė. Šis pasitikėjimas atsiranda daug šaudant: su ir be optinio taikiklio, 50 ir 150 metrų nuotolyje. Centimetro tikslumo prišaudymas atliekamas šaudymo stende. Medžioklės sezono metu visą laiką kontroliuojame pataikymo taško padėtį ir darome tai medžioklės ploto sąlygomis. Savaime suprantama, optimalumo siekiame šaunant nuo atramos. Stiprus optinio taikiklio atsitrenkimas į automobilio dureles ar medžiotojo kritimas kartu su šautuvu, paslydus ant apledėjusios žemės, iššaukia kontrolinį šūvį.

Yra plati visų kalibrų ir kulkų pasiūla. Tad pasirinkti ne taip paprasta. Į 15 kg stirniuką ir stambu 200 kg taurųjį elnią, už 200 metrų lapę ir šūviui į tankumyną iš 50 metrų idealo nėra. Pasirinkite tinkamiausią Jūsų medžioklės plotui. Įdomus specialus straipsniai medžioklės žurnaluose, specialios knygos gali nulemti Jūsų pasirinkimą. Pakeitus šaudmenis, reikia iš naujo prišaudyti šautuvą.

Dar vienas patarimas. Be abejonės, visi mes nesame biatlono bėgikai, kurių pulso ir kvėpavimo dažnumas po didelio fizinio nuovargio per trumpą laiką savaime nurimsta. Tačiau mes galime atitinkamos kvėpavimo technikos pagalba pasiruošti šūviui. Tai padeda ir tada, jeigu mus apima dažnai aprašomas ,,stirnino ar elnio drebulis“. Kai jis mus apima ir mes paliečiame nuleistuką …ir taip dažnai padiktuojame paiešką.

2. Prieš šūvį

Galima šauti tik gerai matomą žvėrį, stovinti į Jūs šonu, pakelta galva ir tik iš tinkamo nuotolio. Patartina šauti tik nuo atramos. Sėlinant prie žvėries reikia su savimi nešiotis lazdą, į kuria šaunant atsiremiame. Prieš paleisdami šūvį į žvėrį, pasitikrinkite kur pataikys kulka, jei jus prašausite. Tai ne visuomet paprasta. Tai dažnai apsunkina tiesi, ilga proskyna, didelis kukurūzų laukas, rūkas ir ūkana arba būtinybė greitai išauti. Taip pat būtina įsidėmėti būdingus orientyrus, pagal kurios vėliau nustatysite žvėries ir savo buvimo vietą šūvio metu.

3. Šūvio metu

Privalu stebėti žvėrį šūvio metu, klausytis kulkos pataikymo į žvėrį garsą. Suprantama, jog tai yra labai sunku. Labai daug padeda kartu esantis palydovas, kuris per žiūronus stebi žvėrį.

4. Po šūvio

Pirmasis reikalavimas po šūvio yra kuo greičiau pakartotinai užtaisyti šautuvą. Kol žvėris dar ant kojų, šaudoma į jį tol kol tai galima. Žinoma, tada kulka ar grankulkės gali pataikyti pvz. į kumpius, tai sumažina žvėrienos kokybę. Tačiau svarbiau, daug svarbiau, kuo greičiau nukauti žvėrį, išvaduoti jį iš bereikalingo kankinimosi. Be to šuns nosiai …..padeda ir kraujas iš kumpio. Atidžiai stebėkite nubėganti žvėrį (jo elgiasi, bėgimo krypti). Pažymėkite savo stovėjimo vietą: nulaužkite šaką, nukrėskite sniegą nuo medžių).

Pagal taisyklę palaukiame ketvirti valandos, laiką išnaudodami klausymuisi, žvėries stovėjimo vietos prieš šūvį, pataikymo požymių šūvio metu, pašauto žvėries elgsenos, nubėgimo krypčiai ir keliui, vietos kur jis patraukė į priedangą arba dingo medžiotojui iš akių įsidėmėjimui.

Laukti velniškai sunku. Tačiau iš šakų lūžinėjimo, likusios bandos elgsenos arba baikštaus paukščių tiksėjimo galime spręsti, kas bus toliau. Jau į šaulio nurodymą: „Žvėris atsiskyrė nuo bandos“ kraujasekio šeimininkas linksmai linksi galva. Jo šuns šansai didėja.

5. Pašovimo vietos tyrinėjimas

Kiekviena paieška prasideda ramiai, kruopščiai tiriant pašovimo vietą. Reikia surasti vietą, kurioje į žvėrį pataikė kulka. Medžiotojo akis, tiriamai apžiūrinėdama dirvą ieško plaukų kuokštų, kulkos atplaišų, o kartais jau ir pirmojo kraujo. Juo sunkesnės vietos sąlygos, tuo didesnis pavojus viską sumindyti. Šovus pradėjus temti arba esant ilgai, aukšta žole apaugusiai proskynai kiekvienas kraujasekio šuns vedlys bus dėkingas, jei medžiotojas ne eis prie pašovimo vietos, o jį, šuns vedlį instruktuos nuo bokštelio, kurioje vietoje jis šovė. Grubi nuolat pastebima klaida yra, kai medžiotojas su dideliu prožektoriumi ir lydimas pirmo pasitaikiusio šuns bando surasti žvėrį. Po to tas nelaimėlis dar išdrįsta apie tai prisipažinti kraujasekio šeimininkui. Tada šis privalo kuo greičiau išeiti iš šios pėdsakų makalynės ir surasti išeinanti sužeisto žvėries pėdsaką.

Priklausomai nuo kulkos pataikymo vietos, pašovimo vietoje galime rasti kulkos nukirptu plaukų, kraujo, kaulų skeveldrų, odos skuteliai, skrandžio ir žarnų turinis, dantų ir jų nuolaužų, kepenų, blužnies, plaučių gabaliukų. Mūsų medžiotojų vaizduotėje kraujas egzistuoja kaip pagrindinė pataikymo ženklas. Visuomet kalbama tik apie kraują. Todėl nėra ko stebėtis, kad medžiotojas po šūvio pirmiausiai-kartais ir išimtinai ieško kraujo, teigdami kad jei į žvėrį pataikyta , tai pašovimo vietoje privalo būti kraujo. Tačiau šio „kraujo sapno“ privalome atsisakyti. Nors dažnai pašovimo vietoje būna kraujo, tačiau tai jokiu būdu ne taisyklė. Pašovimo vietos tyrimas niekados neturėtų apsiriboti vien tik kraujo paieška. Tai pat pataikymo ženklai, nebūtinai randami žvėries pašovimo vietoje, dėl vėjo ar dar likusios šūvio energijos veikiami jie gali atsidurti už kelių metrų. Surastus pašovimo įkalčius privalu apsaugoti nuo lietaus, vėjo ar sniego. Pagal juos bandoma nustatyti pataikymo vietą.

6. Laukimo laikas

Iki paieškos pradžios turi praeiti mažiausiai keturios valandos. Taip pat dvigubai, trigubai ilgesnis kraujo pėdsakų išbuvimo laikas kaip taisyklė šuns nosiai nesukelia jokio sunkumo.

Jei sužeistas žvėris pasislėpė netoli pašovimo vietos, jei mes jo „netrukdome“, jis paprastai ramiai nusibaigia ir yra lengvai surandamas. Daug sudėtingiau jei šaulys „...eina iš paskos tik per kelis žingsnius...“, tada kad ir mirtinai sužeistas žvėris iš paskutiniu jėgų, traukia tolyn, tuo apsunkindamas paiešką.

Laukimo laiką galime sutrumpinti tik tada, jei šaulys visiškai tikras dėl pataikymo, visi ženklai tai patvirtina.

7. Šuns parinkimas

Būtina visais abejotinais atvejais į paiešką įtraukti patyrusį kraujasekį šunį. Jaunam, dar tik mokomam arba turinčiam mažai patirties šuniui leidžiama dirbti tik tada, jei išgirstame žvėrį nugriūnant arba pašovimo vietoje rasti ženklai tikrai rodo šūvį į plaučius arba širdį.

Sunkiausias darbas šuniui, kai kulka pataiko į koją, o dar sunkiau, kai į snukį. Kartai tokia paieška trunka daugiau kaip 2 dienas. Tai reikalauja iš šuns ir jo vedlio gero fizinio pasirengimo.

8. Šuns darbas ant diržo

Svarbiausias paieškos elementas yra šuns darbas, o lementis faktorius šuns darbe yra jo uoslė.

Atvedus šunį į ligi šiol dar nežinomą pašovimo vietą, diržą galima išvynioti tik dalinai. Sekant gi kraujo pėdsaku, jis išvyniojamas visas. Kraujasekio vedlys gali diržą ir paleisti, bei ieškoti patogesnio kelio. Keliais greitais žingsniais jis vėl atsiduria prie besivelkančio diržo. Paprastai, esant taikliam šūviui, šuo priveda prie nusibaigusio žvėries. Jeigu sužeidimai nedideli, žvėris atsikelia iš guolio ir bėga. Kraujas, jei toko yra, būna šviežias.

9. Žvėries stabdymas

Šuo atsegamas nuo diržo tik tada, kai jis būna betarpiškai prie sužeisto žvėries. Tai kraujesekio vedlys arba mato, girdi, randa šviežio kraujo arba šuo tai parodo savo elgesiu. Viena iš grubiausiu paieškos klaidu yra kai šuo per anksti paleidžiamas nuo diržo. Dažnai tada šuo atsiduria prie sveiko žvėries, pradeda persekioti jį ir tik po ilgo laiko, mirtinai nuvargęs, sugrįžta pas vedlį.

10. Pribaigiamasis šūvis

Pribaigiamąjį šūvį į sužeista žvėrį paleidžia tik kraujesekio vedlys. Tai daroma šuns saugumo sumetimais. Tai yra geležinė taisyklė. Tačiau jei sužeistas žvėris ateina prie vieno iš išstatytų šaulių, jis žinoma šauna, tačiau tai daroma labai atsargiai.

Autorius Vytautas Tamošiūnas

Draudžiama tinklapyje paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, platinti medžiagą kuriuo nors pavidalu be mūsų sutikimo. Atnaujinta Sekmadienis, 22 Lapkritis 2009 15:33