Medžioklė saldesnė už šūvį

Sekmadienis, 22 Lapkritis 2009 15:53

Kartais medžioklėje galima pamatyti tokį vaizdą: medžiotojas sumedžiojo šerną, užkėlė ant jo vieną koją, pastatė šautuvą, išpūtė krūtinę ir pozuoja prieš fotografą - „žiūrėkit, koks aš šaunuolis!" Dar blogiau, kai grupė medžiotojų įvairiomis pozomis susėda ant sumedžioto briedžio, elnio ar šerno ir taip įamžina -ne, ne šaunumą, o tik nekultūringumą. Tiesa, tokie vaizdai į televizorių ekranus retokai beprasmunka (nors... nuotrauką, vaizduojančią žvėrį apžergusį ir ant jo atsisėdusį medžiotoją matėme vos balandžio mėnesį rodytoje medžioklinėje televizijos laidoje). Tarsi nebematome tokių nuotraukų ir žurnalų, laikraščių puslapiuose, bet redakcijų stalčiuose jos retsykiais dar nusėda.
Bene paskutinį kartą profesionalioje spaudoje nuotrauką, liudijančią nepagarbą sumedžiotam žvėriui, mačiau tik prieš keliasdešimt metų. Ir kur? Ogi ant Lenkijos medžiotojų žurnalo „Lowiec Polski" viršelio! Pirmojo! Nuotraukoje Nikita Chruščiovas, tuometis Tarybų Sąjungos ge-neralinis sekretorius, taigi pirmasis žmogus valstybėje, apsilankęs ir medžiojęs Lenkijoje, stovėjo vieną koją užkėlęs ant didžiulio šerno (gal ir savo paties sume-džioto) ir kažką energingai, mosikuodamas rankomis aiškino lenkų medžiotojams, šios medžioklės dalyviams. Aš tuo metu dirbau „Mūsų gamtos" žurnalo redakcijoje ir, kaip jau esu minėjęs, abiejų redakcijų darbuotojai gana glaudžiai bendradarbiavome, vieni pas kitus lankyda-vomės. Tad kai netrukus po šio žurnalo išėjimo susitikome su jo vyriausiuoju redaktoriumi Juzefu Sčepkovskiu, tikru medžioklės aristokratu, neiškenčiau nepaklausęs - negi nebuvo galima parinkti „kultūringesnės" nuotraukos? Juzefas iš karto suprato, kas mane glumino, ir šyptelėjęs pasakė: „Jis visą laiką mums aiškino, kaip reikia medžioti..." Supratau, jog redaktoriui veikiausiai sunku buvo atsispirti pagundai parodyti, kas iš tiesų medžioklės kultūros sąžalynuose tuk, tuk... VAIZDAS TAS PATS - EMOCIJOS KITOS
Sunku, jei apskritai įmanoma, sukurti apie medžioklę televizijos laidą ar filmą ir parodyti medžioklės reikalų neišmanančiam masiniam žiūrovui tą džiaugsmą, kurį patiria medžiotojas. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog medžiotojui didžiausia palaima būna tada, kai po taiklaus šūvio žvėris ar paukštis krinta. Medžioklėje - galbūt, bet ir tai su tam tikromis išlygomis. O štai televizijos laidoje ar filme, manau, ne. Ypač kai žvėris dar vieną kitą dešimtį metrų klibikščiuoja, nors būna ir mirtinai sužeistas. Kai tą savo požiūrį bandžiau įpiršti vienam mūsų operatorių, jis atlaidžiai paaiškino, jog visa, kas būna me-džioklėje, turi atsispindėti ir filme. Sutinku, medžioklėje tikrai taip būna. Būna ir dar šiurpiau. Bet filmą ar televizijos laidą galbūt žiūrės ne tik medžiotojai, bet ir vaikai, ir žmonės, kurie dėl humanistinių paskatų mano, jog žvėrių, paukščių apskritai nederėtų medžioti. Jiems net nemalonu žiūrėti į žurnaluose, laikraščiuose spausdinamas nuotraukas, kuriose vaiz-duojami sumedžioti žvėrys ir laimingi tų laimikių „kaltininkai". Tuos žmones pri-valome suprasti.
Be to, pravartu turėti galvoje, kad emo-cijos, kurias patiria žmogus medžioklėje, labai skiriasi nuo tų, kurias jis jaučia, kai žiūri filmą per televizorių, žodžiu, sėdė-damas fotelyje su šlepetėmis ir gurkšno-damas arbatą ar alų. Tuo noriu pasakyti, kad vaizdas, kai per medžioklę kulkos pervertas žvėris krinta miške, mūsų (medžiotojų) nė kiek nepiktina. O štai tas pats vaizdas televizoriaus ekrane, ypač jei dar matome priešmirtinę žvėries agoniją, net ir medžiotojui gali būti koktus, sukelti ne-pasitenkinimą. Medžioklės, kaip užsiėmimo, emocinis prisodrinimas yra kur kas sudėtingesnis, nei gali atrodyti iš šalies.
.. .Vienos didžiausių Europoje Dort-mundo medžioklės ir žvejybos mugės „Medžioklė ir šuo" rengėjai neleido demonstruoti filmo, kuriame buvo tokia scena: po taiklaus šūvio iškart kritęs elnias dar porą kartų sutabalavo kojomis... BE TEISĖS KLYSTI
Jau sunku surasti žodžių, kuriais būtų galima kalbėti apie tuos nelemtus ne-laimingus atsitikimus medžioklėse. Bet ir nekalbėti negalima.
Stojant į medžiotojų gildiją paprastai būsimųjų medžiotojų saugumo taisyklių išmanymas kruopščiai tikrinamas, kas dveji treji metai - vėl egzaminai, prieš kiekvieną medžioklę tas taisykles medžioklės vadovas vis primena... Bent taip jau turėtų būti.
O nelaimių nemažėja... Nenorėtume ant visų nelaimių kaltininkų išlieti po vienodą tūžmasties porciją, visų jų matuoti vienu matu. Kita vertus, tikriausiai tris kartus būtume neteisūs, jei imtume po skaudžių nelaimių vienus medžiotojus teisinti, kitus smerkti. Ir ne tik dėl to, kad Temidė tokiems subtilumams pasverti neturi pakankamai jautrių svarstyklių. Tiesiog dėl to, kad prieš įstatymą visi esame lygūs. Ir niekam jis nėra davęs licencijos klysti.
Pavarčius kelerių metų bylas su nelai-mingų atsitikimų medžioklėse aprašymais, pasidomėjus tų nelaimių statistika, galima pastebėti tam tikrą dėsningumą. Po sunkaus, kelias medžiotojų ar varovų gyvybes nusinešusio sezono vėl būna keli šviesesni medžioklės sezonai. Kodėl taip yra, regis, nesunku paaiškinti. Tie sunkūs sezonai mus verčia „sukrusti", pasitempti (ypač „prasikaltusiame" medžiotojų būrelyje, klube ar rajono draugijoje), o lengvesni pamažu užliūliuoja, ir bėda vėl ima sėlinti, galop artėti risčiomis. Tas laikinas nusiraminimas veikia kaip beržo tošis ugnį. Ir galiausiai atsitinka tai, kas negali neatsitikti. Bet negi rimtai šnekai reikia didelės nelaimės? Ir argi „gerai" negali trukti ilgai?
Bandykime nelaimę pasekti iš pat pra-džių. Pirmuosius žingsnius ji tikriausiai žengia tuomet, kai atsainiai pažiūrime į kas keleri metai privalomą saugumo technikos taisyklių pakartojimą, egzaminą, kuris daug kur yra virtęs tik formalumu, bei būtiną kiekvienos medžioklės atributą -instruktažą, per kurį primenami svarbiausi saugumo reikalavimai. Ne vienam rikiuotėje stovinčiam medžiotojui tie nuolatiniai priminimai tik čiaudulį sukelia. Girdi, kam čia kaskart kalbėti - seniai viską žinom. O tų medžioklės vadovų žodžių, kuriuos, deja, ir jie kartais išberia kaip naudotus daiktus, nereikėtų pro ausis praleisti. Ir ne dėl to, kad tos saugumo taisyklės būtų iš atminties išsitrynusios. Labiau dėl to, kad kai kam jos jau yra tapusios pilkais bereikšmiais sakiniais, o teisingi jų žodžiai nebetekę galios. Tas instruktažas turėtų mums priminti, kad ginkluotas žmogus, prieš stodamas į ugnies liniją (ir netgi ją palikdamas), privalo surikiuoti savo mintis, susikaupti. Statistika liudija, kad visi be išimties nelaimingi atsitikimai medžioklėse įvyksta dėl saugumo taisyklių nesilaikymo. Tačiau taip jau, matyt, nejučia yra susiklostę, kad daugelis medžiotojų mano, jog nelaimės medžioklėse - tai toks dalykas, kuris gali atsitikti tik kitiems. Iš svetimų klaidų kažkodėl ne visi turime ryžto mokytis. O štai iš savų pasimokyti ne visada galėsime. Dažnai sava klaida gali būti ir paskutinė medžiotojo biografijoje. Taigi, nors klysti ir žmogiška, bet su šautuvu to daryti labai nepatartina.
Nesinorėtų nei graudenti tų, kurie prasikalto, nei guosti tų, kurie nukentėjo. Vieniju nubaudė save patys, kitus jau nubaudė teismai, rajoninių draugijų val-dybos, sąžinė... Galbūt visagalis laikas ir uždės randus ant jų sąžinės žaizdų, tik vargu ar jis padės ištrinti iš atminties tų pragaištingų šūvių aidą.
Bet ką čia bepadės tas žaizdų aitrini-mas. Gal tik derėtų pakelti vieną kitą akmenėlį nuo to išsiblaškymo, nerūpestingumo, aplaidumo tako, kuriuo eidami dažniausiai suklumpame. Bent jau dėl to, kad tas aplaidumas - liga užkrečiama ir dažnai negerus daigus išauginanti.
Bene daugiausia nelaimių atsitinka tada, kai medžiotojas, pasirodžius žvėriui, regis, nieko aplink nebemato ar nenori matyti - šauna vos ne išilgai linijos, kurioje sustoję kiti medžiotojai. Kartais taip atsitinka dėl godumo, pernelyg didelio noro nušauti žvėrį, paukštį, bet dažniausiai, matyt, dėl lengvabūdiško karščiavimosi.
Tai pačiai karštakošių veislei reikėtų priskirti ir tuos medžiotojus, kurie šauna į neaiškiai matomus taikinius, į šnaresį, krebždesį, į taikinį, kurį užstoja šakos, kel-mai. Ir tuos, kurie medžioklėse su varovais po šūvio (o kartais ir prieš) nenustygsta vietoje. Žiūrėk, tai jie laksto išilgai kvarta-linės linijos, tai neria gilyn į mišką paskui sužeistą šerną, lapę - tiesiog gaudyte gaudo kiekvieną progą sau pakenkti. Ir tuos, kurie medžioklėje pirmiausia ką padaro, o tik paskui pagalvoja.
Seniai išėjo iš mados prieš ar po me-džioklės piktnaudžiauti taurele (su tam tikromis išimtimis). Piktnaudžiauti. O po vieną dėl šilumos, dėl apetito, dėl akies žvitrumo? Net ir labai mažai išgėręs žmogus su šautuvu yra pavojingas.
Norėtųsi užsiminti dar apie vieną reiš-kinį, kuris, nors ir nėra tiesioginė nelaimių priežastis, bet tvirtai kloja pamatus būsimiems nelaimes nešantiems šūviams. Tai pernelyg didelis pakantumas (ar tariamas kultūringumas), kai stengiamasi nepastebėti savo draugų smulkių nusižengimų, kol šie neatnešė nelaimės.
Suprantama, nelabai malonu šeimi-ninkams barti ar mokyti medžioklėje da-lyvaujantį svečią. Dėl tos pačios priežasties yra linkęs patylėti ir svečias, pamatęs lengvabūdiškai su šautuvu besielgiantį kurį nors šeimininkų. Kai kam atrodo, jog dėl tokių „mažmožių" net nemandagu gadinti šventišką medžioklės nuotaiką. „Nepastebėk ant staltiesės palieto padažo", - moko mus kultūringo elgesio vadovėliai. Bet medžioklė - ne pobūvis. Čia nevalia nei „padažo palieti", nei to „nepastebėti". Antraip kaipgi mes atvesime į protą tuos savo draugus, kurie, pamatę kiškio uodegą, užmiršta visa pasaulyje. Ir tuos, kurie neat-prato skirti šautuvo nuo lazdos ar laiko tai perdėtu atsargumu. Reikėtų, būtinai reikėtų tegul ir taktiškai paridenti dygliuotą žodį tokiems įsismarkavusiems medžiotojams. Ir nesvarbu, kokioje kėdėje jie sėdi. Juk tas mūsų „geras tonas" - tai atverti vartai bėdai. Negi mūsų atvirumui prireiks didelės, burnas atrišančios nelaimės?
Kiekvienas medžiotojas turi suprasti, kad medžioklėje smulkmenų nebūna. Me-džioklės taisyklėse didelės teisės ir atsa-komybė yra numatyta medžioklės vadovui. Juo privalo būti išrinktas ne tik labiausiai prityręs, gerai pažįstantis medžioklės plotus, bet ir turintis didelį autoritetą, principingas medžiotojas. Žodžiu, toks medžiotojas, kuris, neatsižvelgdamas į jokius tariamus nepatogumus, būtų reiklus ir stengtųsi užkirsti kelią net mažiausiems saugumo taisyklių pažeidimams.
Nesiruošiu nusidėti tiesai ir imti tvirtinti, jog ateis toks laikas, kai nelaimingų atsitikimų medžioklėse nebebus. Kartą vie-nas išmintingas žmogus yra pasakęs: „Jei tai gali atsitikti, kada nors atsitiks." Neaišku tik dėl kieno kaltės, kada, ar dažnai. Mūsų valioje padaryti, kad tos nelaimės atsitiktų kuo rečiau, kad joms tarpti būtų kuo skurdesnė dirva. Profilaktika niekada nekenkia - tai pergalė, laimėta už akių.
Vytautas KLOVAS

Draudžiama tinklapyje paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, platinti medžiagą kuriuo nors pavidalu be mūsų sutikimo. Atnaujinta Sekmadienis, 22 Lapkritis 2009 16:16