Medžiotojai gyvūnijos saugotojai

Ketvirtadienis, 02 Balandis 2009 20:29

Žmogus medžioja seniai – nuo ankstyvojo savo priešaušrio. Esant nedidelei žmonių populiacijai ir primityviems medžioklėms įrankiams, laukinei gyvūnijai ir visai gamta ši veiklos sritis nekėlė jokių problemų. Šiandien negalime rasti atsakymų į visus praeities klausimus, tačiau nesunku įsivaizduoti, jog prieš tūkstantį metų žmogus dar negalėjo išnaikinti ar iki pavojingo laipsnio sumažinti didžiųjų žvėrių populiacijų.
Lemiamu veiksniu tapo šaunamojo ginklo atsiradimas, žmonių gausėjimas ir ypač – požiūrio į aplinką kitimas.
Nors retai kas akcentuoja šį argumentą, tačiau jau viduriniais amžiais mūsų visuomenėje, ypač „aukštojoje“, kurios privilegijose buvo stambiųjų žvėrių medžioklė, įsivyravo ciniškas požiūris į medžiojamus žvėris, kurie dažnai buvo naikinami tik iš azarto. Tokį vaizdą nesunku susidaryti pavarčius senąsias kronikas, medžioklės aprašymus: apsupti taurai, stumbrai, tarpanai, elniai buvo varomi prie pakylų, nuo kurių medžiotojai juos šaudė dešimtimis. Žinoma, tokios medžioklės neapėmė visų miškų, tačiau jautrūs žvėrys labai reagavo į miškų plotų mažėjimą, vyravo brakonieriavimas, nemenką dalį populiacijos sumedžiodavo vietiniai įvairaus lygio žemvaldžiai.

Dvidešimto amžiaus pradžioje Lietuvoje beveik visai buvo išnykę lūšys, bebrai, taurieji elniai, briedžiai, net šernai. Ūdros išgyveno nežiūrint jų kailių paklausos, nes pačios medžioklės priemonės dar buvo primityvios. Tuo metu dar daugelyje miškų gyveno tetervinai, tačiau kurtiniai buvo išlikę pietinėje ir pietvakarinėje šalies dalyje.

Nors tarpukaryje Lietuvoje buvo priimtas Medžioklės įstatymas, veikė Taisyklingos medžioklės draugija, tačiau smulkiąją fauną medžiojo, o pagal to laiko metodus šiandien galėtume pasakyti – naikino daug kas.

Kai apie šešiasdešimtuosius metus buvo pradėtos išduoti licencijos šernams medžioti, kai buvo pradėtos medžioti stirnos, visi prakalbo apie medžiotojus, išsaugojusius žvėris ir padariusius gerą darbą gamtai. Iš tikro – tuo negalima suabejoti, medžiotojai daug kuo prisidėjo prie faunos išsaugojimo. Netgi žymusis vokiečių gamtininkas ir gamtosaugininkas B. Gržimekas tada rašė: „Labai gerai žinau, kad jei ne medžiotojai, šiandien Europoje neturėtume stirnų, briedžių, šernų, kiškių ir triušių. Mūsų paskutiniai „laukiniai“ gyvūnai jau seniai būtų fermerių išnaikinti kaip kenkėjai, jei medžiotojai neužmokėtų už nuostolius, kuriuos jir padaro laukams, o žiemą jų nešertų. Gyvūnų šaudymas geram medžiotojui yra antraeilis dalykas...“. Tačiau medžiojamieji žvėrys ir paukščiai buvo tikslinė grupė, kuri saugota ir globota tam, kad ją galima būtų intensyviai naudoti – medžioti. Vienintelė apsaugos priemonė, taikyta retiems medžiojamiesiems gyvūnams, kurių dalis 1976 m. buvo įrašyta į Raudonąją knygą, buvo paprasta – medžioklės nutraukimas. Kitos, draudimą papildančios priemonės buvo įvairios, dažnai gana griežtos teisinės sankcijos, taikytos, beje, vien už medžiojamųjų gyvūnų, bet ne už plėšriųjų paukščių ar pelėdų, retųjų žinduolių sunaikinimą.

Toks buvo kelias į šiandieną – nedaugelis žino, įsivaiduoja visus jo klystkelius ir klaidas. Tačiau dabar mes jau nekalbame apie medžiotoją, kaip apie naikintoją – jį greičiau įsivaizduojame kaip potencialų ir aktyvų saugotoją. Daugelis jų vykdomų priemonių tinka ne tik medžiojamajai faunai, bet ir retiesiems gyvūnams. Koks šiandien medžiotojų ir jų veiklos santykis su retaisiais gyvūnais, kuo jie prisideda prie jų išsaugojimo, kuo galėtų prisidėti?

Medžiotojai – savanoriška visuomenės dalis, gavusi leidimą naudoti gyvūniją, tačiau sykiu jiems tenka ir nemažai prievolių bei atsakomybių. Tik nežinančiam gali pasirodyti, kad medžioklė yra romantiškas laiko leidimas gamtoje, grobio tykojimas, traškantis laužas ir vakarojimas prie jo. Medžiotojai užsiima daug proziškesniais dalykais: plotų tvarkymu, kelių remontu, žalos atlyginimu, biotechninių primonių įrengimu. Ne mažiau svarbios prievolės – saugoti gyvūniją nuo nederamo naudojimo, brakonieriavimo. Tačiau vis dažniau medžiotoją matome ir svarbiame visos gyvūnijos saugotojo vaidmenyje. Ne visada šią funkciją reikia suprasti tiesiogiai, nes ji ilgainiui tampa gamtosaugos politikos dalimi. Taigi – kaip ir ką daro ir gali daryti medžiotojai gamtos labui? Kaip savo siekius realizuoja kitų šalių medžiotojai?

Visų pirma, daug gyvūnijos apsaugos ar net išsaugojimo priemonių galima vykdyti laikantis Medžioklės taisyklių ir tuo labiau – Medžioklės įstatymo nuostatų. Šių dokumentų nuostatos, leidžiančios reguliuoti plėšrūnų gausą, neturėtų būti traktuojamos atsainiai. Jas reikėtų suprasti kaip labai svarbią prievolę, be kurios vykdymo gamtoje esanti gausos disproporcija didės ir ilgainiui ims grėsti kai kurioms retoms rūšims. Plėšrūnų gausos reguliavimas kol kas yra tik „pašalinis“ darbas – jeigu pasitaikys galimybė, gal ir bus sumedžioti... Tuo tarpu paskutiniais Vilniaus Universiteto Ekologijos instituto vertinimais, Lietuvoje yra ne mažesnė kaip 60 000 individų mangutų populiacija, išgyvenusi depresiją vėl atsigauna kanadinių audinių populiacija, kiaunių skaičius per 20 metų išaugo keliolika kartų, lapių skaičius kai kur (kad ir Kuršių nerijoje) grėsmingai kyla ir gręsia epizootijomis. Varninių paukščių įtaka taip pat labai ženkli. Visos išvardintos probleminės rūšys – medžiojami gyvūnai, kuriems nustatytas medžioklės terminas ir nėra jokių skaičiaus limitų. Kodėl kalbame apie jas? Lapė, mangutas, audinė, miškinė ir akmeninė kiaunės, pilkoji varna – šios rūšys kasmet retiesiems gyvūnams padaro milžiniškos žalos. Antai, mangutai ir lapės iškasa ir sunaikina pačių rečiausių balinių vėžlių dėtis, naikina ant žemės perinčių paukščių (tame tarpe kurtinio, tetervino, net gervės) pateles ir dėtis, kiaunės visą žiemą inkiluose ir drevėse naikina dienojančias pelėdas, o perėjimo metu tokiu pat būdu drasko perinčias pelėdų, kitų uoksinių paukščių pateles. Audinės siaubia ištisus vandens paukščių kompleksus, pilkosios varnos sunaikina didžiąją dalį ankstyvųjų dėčių. Galima būtų sakyti, kad taip buvo visada. Tačiau – kanadinė audinė ir mangutas yra ne mūsų gamtos rūšys, o visų plėšrūnų skaičius dabar yra nenatūraliai išaugęs. Jį galima sureguliuoti tik medžiokle, stacionariomis gaudyklėmis, aktyvia veikla. Nors kai kas siūlo lapių nemedžioti jų veisimosi metu, tačiau tokios galimybės šiuo metu negalima neigti: kaip tik veisimosi periodu lapės sunaikina daugiausiai gyvūnijos. Kasmet Lietuvoje sumedžiojama iki 12 000 lapių, tačiau tas skaičius, matyt, turėtų būti bent 2 kartus didesnis. Žinant mangutų reprodukcines galimybes (iki 15 – 16 jauniklių vadoje), kasmet turi būti reguliuojama bent pusė visos populiacijos – vadinasi, apie 30 000. Audinių bei kiaunių medžioklė kol kas yra tokia nežymi, kad nedaro jokios įtakos šiems plėšrūnams. Varninių paukščių (bent jau pilkosios varnos) gausos reguliavimas visiškai pamirštas. Tik pilietiška medžiotojų pozicija vykdant plėšrūnų gausos reguliavimą gali juos „pakelti“ visuomenės akyse, o tuo pačiu – padėti saugant retąsias gyvūnijos rūšis.

Matyt, atėjo metas, kai medžiotojai gali pradėti inicijuoti atviro kraštovaizdžio pakitimus – planuoti, remti lauko želdinių formavimą, pažeistų upelių atstatymą, niekam nereikalingų patvankų upeliuose panaikinimą. Ne mažiau svarbu, kad skvarbi medžiotojų akis pirmoji pastebėtų miško naudojimo pažeidimus – informacija apie juos (ypač jų pradinėse stadijose) gali padėti išsaugoti ne tik vertingus medynus, bet ir paukščius, žvėris, jų lizdus ir buveines.

Europos medžiotojai, jų draugijos labai aktyviai vykdo gyvūnijos atkūrimo projektus. Tarp jų – didžiojo appuoko, sakalo keleivio veisimo ir išleidimo į laisvę programos, varliagyvių populiacijų atkūrimas. Didelis jų indėlis saugant ir atkuriant lūšies (ypač iberinės) populiacijas. Lietuvoje tokie darbai – dar tik planuose. Tačiau pradėjus atkūrimo programas, reikės ir medžiotojų pagalbos bei geranoriškumo.

Būtina pakalbėti apie užjūrio medžiotojų vieną seną iniciatyvą, kuri jau tapusi realybe ir patikrinta laiko. Tai – JAV kaupiami fondai, kuriuos sudaro įmokos už leidimus gyvūnams medžioti ir kiti medžiotojų mokesčiai. Dešimtmečius gyvuojantys fondai didele dalimi skirti įsigyti pelkes, vertingiausias gamtines teritorijas ir taip jas apsaugoti nuo žalingos įtakos, nuo pakeitimo ar sunaikinimo. Valstybėse, kur nuosavybė ginama bet kokiomis priemonėmis, šis būdas yra labai gera apsaugos ir rūšių išsaugojimo priemonė. Bene geriausiu to pavyzdžiu tapo neseniai Čilėje įsteigtas 2700 kvadratinių kilometrų ploto Pumalino nacionalinis parkas, kuriame saugomi borealiniai miškai. Šią teritoriją nupirko ir saugoti atidavė ekscentriškas amerikiečių milijonierius Duglas Tompkinsas, garsios madų firmos Esprit bendrasavininkis. Parko paskirtis - išsaugoti sengires, prie kurių artėjo medkirčių pjūklai. Čilėje privati nuosavybė – neliečiama, taigi, šis parkas turi puikias perspektyvas. Nežinau, ar šis žmogus – medžiotojas. Tačiau jo iniciatyva ir pavyzdys rodo, ką galima daryti ir kitur.

Lietuvoje nedaug berasi medžiotojų, kurie pakeltų šautuvą, išvydę lūšį, teterviną, kurtinį. Tačiau jeigu taip kas nors pasielgtų, pati pilietiškiausia ir naudingiausia gamtai priemonė būtų informavimas, pranešimas. Mes neturime slapstyti tų, kurie negerbia, nesaugo gamtos. Tuo labiau, mums vargu ar smagu būti greta jų, kartu su jais vadintis vienu medžiotojo vardu. Ar tai taip pat gyvūnijos apsaugos priemonė? Taip, ir viena veiksmingiausių, svarbiausių.

Selemono Paltanavičiaus straipsnis

Draudžiama tinklapyje paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, platinti medžiagą kuriuo nors pavidalu be mūsų sutikimo. Atnaujinta Sekmadienis, 22 Lapkritis 2009 15:38

Tik registruoti nariai gali rašyti komentarus.

Ypatingas skelbimas

Paieška

Informacijos Meniu