Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Birželis. Visuose pašaliuose žaliuoja, žydi, čiulba, čirškia pro lizdų kraštus galvas iškišę paukščių jaunikliai, iš tėvų reikalaudami vis daugiau ir daugiau maisto. Pavakariais miško ir pamiškių žolynuose kasdien vis tvirtėjančiomis kojomis strikinėja stirniukai, elniukai, briedžiukai. O medžiotojai, šautuvus jau išbandę šernų medžioklėse, sėdo į bokštelius patykoti prieš rują ragus blizginančių stirninų.

Margininkų kaimo palaukėje, pusšimtis žingsnių nuo miško sienos, ant griovio kranto keroja vienišas šimtametis lauko ąžuolas. Medžio kamienas, kaip ir dera lauko ąžuolui, drūtas ir trumpas, o laja plati, galinga. Storos medžio šakos beveik horizontaliai driekiasi toli į šonus, plačiai išskleidusios vešlią lapiją.

Anais laikais, kai pamiškių laukuose vilnijo žvilgsniu neaprėpiami javų plotai, pro ąžuolą ganytis į laukus mėgdavo išeiti visi kanopiniai girios žvėrys. O ir pats medis stūksojo įsibridęs į javų pasėlius. Seniai buvau pamėgęs tą ąžuolą. Patiko vieta ir tai, kad nereikėjo jokio bokštelio konstruoti: ant storų horizontalių ąžuolo šakų buvo ir taip patogu sėdėti. Tiesa, storosios medžio šakos kerojo aukštokai, bet kiek žemėliau iš kamieno į šviesą stiebėsi gana tvirtas vilkaūglis. Dirbdamas miško selekcijos srityje buvau pratęs karstytis į pačius aukščiausius ir storiausius Lietuvos girių medžius. Tad, truputį šoktelėjęs, ranka įsitverdavau nors ir į ploną, bet tvirtą vilkaūglį, tada iškėlęs koją užkabindavau ją per kelio sąnarį už aukščiau esančios storos šakos – ir manyk, kad jau medyje kartu su visokios medžiotojiškos amunicijos prigrūsta kuprine bei šautuvu. Įsiropštęs į medį stora horizontalia šaka paėjėdavau keletą metrų nuo kamieno ir patogiai atsisėsdavau jos šakume.

Tą birželį pro ąžuolą tolyn į laukus kas vakarą išsistaipydavo stambuolis stirninas. Dažniausiai pro ąžuolą jis praeidavo gal dešimties žingsnių atstumu esančiu giliu grioviu, kartais vis stabtelėdamas ir ragais patalžydamas menkas karklų atžalas griovio šlaituose.

Ožys išeidavo anksti, tad tą pavakarį ąžuolan įsiropščiau saulei dar nenusileidus iki girios eglių viršūnių. Buvo ramus, šiltas birželio pabaigos vakaras.

Kad kojos nekaistų, nusiaviau guminius batus ir pastačiau juos ant storos šakos atremdamas į medžio kamieną. Ant šakos pakabinau kuprinę, žiūronus, šautuvo dėklą ir įsitaisiau savo „krėsle“ – storos šakos dvišakume. Patogiai įsitaisęs medyje, žiūronais apžvelgiau apylinkes: toliau pievose kaimiečiai krovė šieną į arkliais kinkytą vežimą, ganėsi ramių, sočių galvijų banda, prie kurios iš kaimo su kibirais rankose artėjo linksmai klegančių melžėjų būrelis.

Iš miško į ąžuolą atskrido gegutė. Nutūpusi medžio viršūnėje raiboji kiek pakukavo. Po to kurį laiką purpsėjo sparnais, matyt, gaudydama kokį vabzdį. Bijodamas paukštį nubaidyti, visiškai nejudėjau, tad matyti gegutės negalėjau. Tada raiboji peršoko žemyn į ąžuolo lajos vidų ir atsitūpė tik keletą metrų virš mano galvos. Visiškai nejudančio medžiotojo paukštis nepastebėjo. Na, ir užkukavo raiboji. Skaičiavau ir paprastus kukū, ir dvigubus ku kukū, ir skaičių pamečiau. Taip iš arti tiesiai į ausį kukuojančios gegutės iki tol nebuvo tekę girdėti. Na, ir skardumas to kukavimo. Tik gailėjausi, kad nenorėdamas nubaidyti paukščio negalėjau užversti aukštyn galvos ir pasigrožėti skardžiabalse viešnia. Tačiau ir gerai, kad galvos neužverčiau į viršų. Prisikukavusi į valias gegutė šoktelėjo nuo šakos, atsisveikindama iššvirkštė žalsvai balsvos lipnios masės porciją tiesiai man ant kepurės ir pažeme nuplasnojusi iki miško pasislėpė medžių lapijoje. Štai tau ir kukū.

Keiksnodamas nekultūringą paukštį, tryniau kepurę į ąžuolo šakos žievę, kai jau tolokai lauke išgirdau garsų stirnino „lojimą“. Kol skaičiavau gegutės kukū, ožys tyliai prasmuko pro ąžuolą ir dabar bliovė stovėdamas ant griovio krašto gal už šimto žingsnių. Jo gana gražiais ragais beliko pasigrožėti tik pro žiūronus, nes graištvavamzdžių šautuvų tada lietuviai medžiotojai dar neturėjo. Beje, toli siekiančio šautuvo neįsigijau ir dabar – per daug jau paprasta nukauti žvėrį, kai prie jo nereikia priartėti 30–50 metrų atstumu.

Ką gi, tą kartą gražuolį stirniną išgelbėjo gegutė, tačiau iki medžioklės sezono pabaigos dar buvo likę daug vakarų. Beviltiška žvėriui išsigelbėti nuo atkaklaus medžiotojo. Kitą pavakarę gegutės jau nebuvo. Rašau šias eilutes žiūrėdamas į to stirnino ragus, kabančius ant sienos tarp daugelio kitų, kurių visų įsigijimas buvo šventė. Apie kiekvienus iš jų galima paporinti daugiau ar mažiau įdomią istoriją.

Vytautas Ribikauskas