Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Pėdsekiais pradėjau domėtis, kai į Lietuvą pakliuvo pirmieji jų atstovai. Dirbau tuomet Nemenčinės miškų urėdijos medžioklės baro viršininku, buvau jaunas ir gražus, o dabar... Tačiau dar labiau gaila, kad jau nebesu profesionalas, o tik savaitgalinis mėgėjas. Gyvenimas daro savo ir dažnai pasisuka visai ne ta linkme, kuria norėtum. Per tuos 15–20 metų iš pradžių sąmoningai, o kai nutolau nuo profesionalios medžioklės – intuityviai rinkau informaciją, susijusią su šios grupės šunimis – apie jų auginimą, veisimą, mokymą, naudojimą. Porą kartų šias žinias gilinau užsienyje rengtuose kursuose, padirbėjau ir praktiškai ieškodamas

sužeistų žvėrių. Drįstu manyti, kad apie pėdsekius, o ir apskritai apie šunis nutuokiu neblogai, juoba kad jau dešimt metų Lietuvos muitinėje dirbu kinologu – rengiu tarnybinius šunys ieškoti narkotinių ir sprogstamųjų medžiagų.

Per tą laiką nuolat susiduriu su mitais, gandais apie pėdsekius. Manau, kad su jais susipažinti bus įdomu ir „Mūsų girių“ skaitytojams.

Pirmasis mitas

Sėkmingai sužeistų žvėrių paieškai

užtenka įsigyti bet kokios pėdsekių veislės šunį

Reikėtų žinoti, iš kur ir kokį šunį pirkti. Šiais laikais „bavaras“ „bavarui“ nelygu.

XIX amžiaus viduryje, o tiksliau, 1876 metais, įvyko dvi pirmosios šunų parodos – Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose. Jos sutraukė daugybę smalsuolių ir žiūrovų. Šunų parodų rengimas parodė, kad jos gali sulaukti ir didelės komercinės vertės. Tokias parodas pradėta reguliariai rengti visose pasaulio šalyse.

Šunų parodų atsiradimas iš esmės pakeitė visą pasaulio šunininkystę. Dabar šunis pradėta vertinti ne tik dėl to, kad jie geba atlikti tam tikrą darbą (aptikti nusikaltėlio ar medžiojamo žvėries pėdsakus, persekioti juos, sulaikyti, rasti paslėptų kvaišalų ir pan.), bet ir dėl to, kad gali dalyvauti parodose. Pradėjo gausėti netgi tų medžioklinių šunų veislių, kurioms dėl jų specifinio naudojimo ar medžioklės būdų pasikeitimo grėsė išnykimas. Dabar jas pradėjo laikyti ne tik medžiotojai.

Didžiųjų miestų gyventojai, kuriems būdingas pasyvokas gyvenimo būdas, renkasi sau šunis tarsi baldus arba dalį buto dekoravimo, kaip drabužių stilių – priklausomai nuo mados ar asmeninio skonio. Taip daugelį medžioklinių veislių pradėta veisti kaip dekoratyvines, o medžioklę laukuose, miške, prie vandens atstojo jų savininkų varžybos parodose. Konkurencija dėl prizų tapo nauja sporto rūšimi, kuri prieinama daugeliui. Būtent šuns išvaizda parodose įgavo didžiausios reikšmės, daugiau nei kitos veislės savybės, įskaitant ir tai, kas svarbiausia medžioklei – darbinės ir psichinės savybės.

Gaila, bet šis procesas turėjo įtakos ir pėdsekių grupės šunims. Hanoverio pėdsekiai buvo įtakoti ne taip smarkiai. Vokietijos Hanoverio pėdsekių augintojų draugija („Verain Hirschman“), siekdama išsaugoti ir pagerinti šios veislės darbines savybes, nuo pat įsikūrimo labai griežtai kontroliuoja šios veislės šunų veisimą ir šunelių pardavimą. Veisiami tik tie šunys ir kalės, kurie turi geriausias darbines savybes, o šuniukai pakliūna į profesionalių medžiotojų ir miškininkų, kurie užsiima sužeistų žvėrių paieška, rankas. Vėliau griežtai kontroliuojamas šuniukų auginimas ir mokymas. Štai dėl ko kitų šalių, tarp jų ir Lietuvos, medžiotojams Vokietijoje įsigyti šios veislės šuniukų yra labai sunku.

Bavarijos kalnų pėdsekių padėtis yra kitokia: jų daugiau, juos lengviau įsigyti, jie simpatiškos išvaizdos. Dėl pastarosios savybės daugiau „bavarų“ yra žmonių, kurie tolimi medžioklei, rankose. Paprasčiausiai šios veislės šunis jie veisia parodoms. Todėl ketinant įsigyti pėdsekį sužeistų žvėrių paieškai nereikėtų skubėti pirkti pirmo pasitaikiusio pasiūlyto „bavaro“. Pasidomėkite, iš ko ir kokį šuniuką perkate. Išlošite, jei kreipsitės į veisėją, auginantį šunis medžioklei, kuris ir pats užsiima sužeistų žvėrių paieška, kuris veisia šunis, turinčius geras darbines savybes, o to įrodymas – šūsnis bandymų diplomų. Dar geriau, kai už veisiamų šunų protėvius taip pat yra gauta bandymų diplomų. Jei veislyno savininkas yra rimtas darbinių šunų veisėjas (veisėjas, o ne daugintojas), jis pradės jūsų klausinėti, kaip ir kiek medžiojate, ką išmanote apie šiuos šunis – jų mokymą, panaudojimą. Ir garantuoju, jei pasirodysite jam „žalias“, jis šuniuko jums neparduos. Ir ačiū Dievui!

Antrasis mitas

Užtenka užauginti pėdsekį,

ir jis pats pradės sėkmingai ieškoti sužeistų žvėrių

Taip, šios veislės šunys turi įgimtą savybę, įgimtą polinkį sekti pėdsakais. Tačiau tam, kad šios savybės visiškai atsiskleistų, reikia kryptingo mokymo. Deja, mūsų medžiotojams labai trūksta supratimo ir tradicijų, kad kiekvieną medžioklinį šunį reikia mokyti ir dresuoti. Dauguma pasikliauja įgimtom šunų medžioklinėm savybėm. Daugelis mano taip: „Užaugs, pradėsiu vedžiotis į medžiokles, ir pats ims dirbti…“

Su šiais šunimis taip nėra – kaip ir, beje, su kitomis vakarietiškomis veislėmis. Tai ne laikos ir ne skalikai. Kiek įdėsi į juos darbo, tiek ir gausi. Be abejonės, pėdsekių mokymas – vienas iš sudėtingiausių, reikalaujantis daug laiko sąnaudų ir specifinių sąlygų. Bet, kaip sakoma, ne dievai puodus lipdo. Literatūros apie tai labai daug, ypač vokiečių kalba. Reikia tik pradėti ir turėti noro.

Trečiasis mitas

Visi kilmingi ir išmokyti pėdsekiai

vienodai sėkmingai ieškos sužeistų žvėrių

Dažnai medžiotojai prašo padėti parengti pėdsekius. Pirmiausiai pradedame šnekėti apie šunį: koks, iš kur? Po to – apie patį medžiotoją: kaip ir kiek jis ar jo kolektyvas medžioja? Dažniausiai būna taip: kolektyvas per sezoną sumedžioja 10–15 kanopinių žvėrių, iš jų trys ar keturi būna sužeisti, todėl ir sumanė įsigyti pėdsekį. Labai gerai, bet ...

Mokymai, kaip jau buvo minėta ankščiau, atskleidžia įgimtas šuns darbo savybes, bet 60 proc., jei ne daugiau, duoda praktinis patyrimas medžioklėje, praktika, įdirbis. Pasakykite, kas nupjaus medį greičiau, tvarkingiau, saugiau – profesionalus miško pjovėjas ar privataus miško savininkas? Be abejonės, profesionalas, pjaunantis medžius kasdien.

Taip ir su pėdsekiais. Jei šuo per metus paieškai bus pasitelktas mažiausiai 30–40 kartų, jis mokysis, jo patyrimas ir įdirbis kasmet didės (jo vedlio – dar labiau). Tačiau jeigu šuns prireiks tik dviem ar trims paieškoms per metus, pėdsekys bus to paties lygio, kaip ir buvo išmokytas. Tokiais atvejais medžiotojų kolektyvui ar pavieniam medžiotojui verčiau pasirinkti ne specializuotą pėdsekį, o kitą medžioklei naudojamos veislės šunį, pvz., taksą, vokiečių vižlą ir išmokyti jį sekti kraujo pėdsaku. Juk parengti tokie šunys gali sekti 12–16 valandų senumo kraujo pėdsaku. Ir to visiškai užtenka. Iš vakaro medžiojai, šovei, sužeidei, ryte, po 10–12 valandų, atvažiavai ieškoti ir radai. Toks šuo pigesnis, be to, jį galima naudoti ir kitose medžioklėse – ne taip, kaip specializuotą pėdsekį.

Ketvirtasis mitas

Įsigiję pėdsekį ir toliau ramiai gyvensite

Pastaruoju metu vis daugiau medžiotojų ar jų kolektyvų ryžtasi įsigyti pėdsekių. Labai pagirtina. Tačiau prieš tai pirmiausia vertėtų pasiskaityti, sužinoti, įvertinti savo jėgas ir galimybes. Kaip jau minėjau, pėdsekių mokymas yra sudėtingas ir reikalaujantis daug laiko sąnaudų. Padarai pėdsakų, po to tam tikrą laiką lauki, vėliau su šunimi seki tais pėdsakais. Pėdsaką „ilgini“ ir „sendini“. Reikia dažnai būti miške (po dukart per dieną, mokymų metu – 2–3 kartus per savaitę). Sutikit, kad didmiesčio gyventojui vargu ar tai įmanoma. O sužeistų žvėrių paieška?

Įsivaizduokite situaciją. Savaitės viduryje, apie 11 valandą vakaro jums skambina medžiotojų kolektyvo kolega ir prašo padėti surasti tykojant sužeistą stirniną ar šerną. Jums ryt iš ryto į darbą, į tarnybą. Ne visi viršininkai, šefai, bosai atlaidžiai vertins pavaldinio pavėlavimą į darbą. Savaitgalį norite išsimiegoti ar pabūti su artimaisiais, jūsų šeimoje – šventė... Ir vėl skambutis: „Atvažiuok, padėk, surask!“

Taip, įsigijus tokį šunį, jūsų gyvenimas pasikeičia. Tampate tikra ,,greitąja pagalba“. Aš negąsdinu, tik siūlau neišradinėti dviračio – jis išrastas, tereikia atsisėsti ir važiuoti. Taip jau yra, kad tokius šunis laiko profesionalūs medžiotojai, miškininkai. Tie, kurių darbo vieta yra miškas, ar kurie paprasčiausiai gyvena miške.

Penktasis mitas

Pėdsekius galima naudoti ne tik sekti sužeistų žvėrių,

bet ir kitose medžioklėse, pvz., varant

Taip, galima. Juk jis šuo, labai plastiškas ir prie žmogaus kvailysčių (atleiskit!) prisitaikantis sutvėrimas. Jis tikrai visai neblogai varo žvėris, netgi garsiai skalydamas, nes yra kilęs iš skalikų. Girdėjau, kad su pėdsekiais galima medžioti vandens paukščius – sako, jie puikiai neša iš vandens antis. Puikiai dirba, ne blogiau už spanielį. Taip, galima. Turbūt galima su mersedesu žemę arti, bet tam yra traktorius... Kai taip elgiamės, prarandame tai, kas juose buvo ugdoma šimtmečiais – nuoseklų, lėtą, koncentruotą sekimą senais žvėries pėdsakais. Jei pradėsite naudoti pėdsekį medžiodami varant, nesitikėkite, kad surasite žvėrių, į kuriuos šauta prieš 16 ir daugiau valandų.

Vytautas TAMOŠIŪNAS
Kopijuoti draudžiama, jei nėra suderinta su autoriumi.