Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Šunys skirtus sužeistiems žvėrims surasti, galima skirti į dvi grupes. Pirmoji grupė–specializuotos pėdsekių veislės, išvestos tiktai sužeistiems žvėrims ieškoti . Pastaroje yra dvi veislės: Hanoverio pėdsekiai (Hannoverscher Schweiβhund) ir Bavarijos kalnų pėdsekiai (Bayerischer Gebirgs–Schweiβhund). Tai pat ,,beldžias į durys“ trečioji–Alpių taksiniai skalikai (Alpenlandisch-Dachsbrake). Antroji grupė–veislės išvestos kitiems tikslams, bet dėl savo universalumo, geros uoslės ir ramaus būdo, buvo pritaikyti sužeistiems žvėrims ieškoti. Tam tikslui naudojami: vokiečių vižlai, taksai, Labradoro retriveriai, jagdterjerai, skalikai.Čia šnekėsime apie pirmąją grupę.

Pėdsekiai–tai medžiokliniai šunys, atsiradę pradėjus medžioklėje naudoti šaunamuosius ginklus. Sužeidus žvėrį arba kai žvėris, mirtinai sužeistas, toli nueina, prireikė šunų, juos surasti. Pėdsekių tėvynė yra Vokietija. Jie kilo iš skalikų, todėl ir priskiriami FCI VI šunų grupei.
Tiesioginiais pėdsekių protėviais buvo sekikai, vokiškai ,,Spurhunde“ ar ,,Leithunde“. Viduramžiais tarp diduomenės, populiarioje medžioklės rūšyje ,, par force“, sekikai vaidino labai didelį vaidmenį. „Par force“ medžioklės metu stambūs kanopiniai žvėrys buvo pjudomi, persekiojami skalikų gauja. Skalikus sekdavo raitelių būrys. Šunys nuvargindavo, nualindavo žvėris, o raiteliai juos pasiviję pribaigdavo durklu ar ietimi. Iš skalikų, kurie būdavo naudojami ,,par forse“ medžioklėse, buvo reikalaujama tik greičio, piktumo, ištvermės ir skardaus nepaliaujamo skalijimo. Skalikai žvėris varydavo, labai mažai naudodamiesi uosle, todėl dažnai juos tiesiog pamesdavo.Dėl tos priežasties žvėrims surasti ir pakelti prieš varymą, ar pamestiems varymo metu, pakartotinai surasti, buvo naudojami–sekikai. Iš pradžių sekikai nebuvo atskira veislė. Tiesiog iš skalikų atrinkdavo atskirus šunis, kurie turėjo įgimtas savybes:gerą uoslę, polinkį dirbti žemutine uosle, buvo lėti ir žvėris varinėjo nenoriai. Vykdant kriptingą atranką susiformavo atskiros ,,sekikų“ veislės. Šie šunys buvo stambaus kūno sudėjimo, turėjo ilgą liemenį, plačią krūtinę, palyginti trumpas kojas. Jų galva buvo plati, su ilgomis, plačiomis ausimis, uodega ilga, nuleista žemyn. Geri ,,sekikai“ buvo labai vertinami, nes jie nulemdavo medžioklės sėkmę. Medžioklėje jie dirbo ant ilgo 8-10 metrų pavadžio ir plataus antkaklio, kad kai įtemdavo pavadį, nesismaugtų.
Pradėjus medžioklėje naudoti šaunamąjį ginklą, prireikė šunų sužeistiems žvėrims ieškoti.Tam labiausiai tiko ,,sekikai“. Pradėjo formuotis naujos šunų veislės. Vokiečių šunų augintojai šiuos šunis vadina ,,Schweißhund“. Šaip žodis ,,Schweiß“ reiškia prakaitą, tačiau vokiečių medžiotojų žargone ,,Weidmansprache“ taip vadinamas stambaus žvėries kraujas. Didelę įtaką pėdsekių atsiradimui ir vystymuisi, o ir visai vokiečių medžioklės kultūrai, turėjo Hanoverio karališkasis medžioklės dvaras Celėje ,,Hannoverßchen Jagerhof in Celle“, įkurtas 1677 metai. Ypatingai daug įtakos pėdsekių išvedimui ir jų mokymui padarė medžioklės meistras ,,Oberwildmeister“ Knopas Jaunesnysis. Jo rekomenduojamas pėdsekių mokymo metodas–šaltu sveiko žvėries pėdsaku yra skaitomas klasikiniu, vadinamas Hanoverio Jegerhofo metodu ir pagrinde šiuo metu naudojamas.
19 amžiaus pradžioje susiformavo trys kraujasekių tipai :Solingeno, Harco, Weisenbrucho.
Šie tipai šiek tiek skyrėsi spalva, kūno sudėjimu. 1866 metais Hanoverio karalystė buvo panaikinta ir prijungta prie likusios Vokietijos. Tuomet visi tipai susimaišė ir pasklido po šalį. 1879 metai Frankfurto šunų parodoje iš dvidešimt ketverių pėdsekių, nebuvo nė vieno tipiško. 1885 metais specialioje pėdsekiu parodoje Hanoveryje buvo priimtas vieningas veislės standartas. Ši veislė buvo pavadinta Hanoverio pėdsekiais. 1894 metais Erfurte buvo įkurta Hanoverio pėdsekių augintojų draugija–,,Verain Hirschman“.
Hanoverio pėdsekiai, kaip ir jų protėviai ,,sekikai“, yra sunkaus kūno sudėjimo. Dėl tos priežasties kalnų vietovėse jie nelabai tiko, todėl reikėjo lengvesnio tipo pėdsekių, kurie sugebėtų sekti kalnuose sužeistų žvėrių pėdsakus. Tuo tikslu iš Hanoverio pėdsekių buvo atrinkti lengvesnio sudėjimo šunys ir sukryžminti su Tirolių skalikais ,,Tirolerbrakcke“. Šių pastangų dėka atsirado antroji veislė–Bavarijos kalnų pėdsekiai ,,Bayerischer Gebirgs- Schweißhund’’. Jie panašūs į ,,Hanoverius’’ tik mažesni, lengvesni ir judresni. 1912 metai buvo įkurta Bavarijos kalnų pėdsekių augintojų draugija. 1930 metais Leipcige buvo įkurta Tarptautinė pėdsekių augintojų draugija.
Jau buvo minėta, kad atsiranda trečioji pėdsekių veislė- Alpių taksiniai skalikai. Ši veislė nėra jauna–susiformavo praeitame šimtmetyje. Alpių taksinis skalikas yra tarpinė forma tarp takso ir aukštakojo skaliko. Šiuo metu Vokietijoje vyksta toks procesas, nesant galimybių medžioklėje naudoti skalikus pagal paskirtį (medžioklės plotai yra maži, apibrėžti griežtom ribom, daug automagistralių ir geležinkelių) ir norėdami, kad veislės neišniktų, skalikai naudojami sužeistiems žvėrims ieškoti. Alpių taksiniai skalikai labai gerai tiko pėdsekių rolei.
Į Lietuvą pirmasis pėdsekys buvo atvežtas 1989 metais, į Vilnių Bavarijos kalnų pėdsekys ,,Paho Marikov kut“ buvo atvežtas iš Slovakijos. Po dviejų metų tuo pačiu keliu buvo atvežta ir kalaitė ,,Bella z Rožnovej Luki“. 1994 metai iš šios poros buvo sulaukta vados: keturi šuniukai ir viena kalytė. Šie šunys pakliuvo į: Šiaulių, Joniškio, Ukmergės, Pakruojo, Nemenčinės miškų urėdijų darbuotojų rankas. Deja, tais pačiais metais Bella dėl ligos žuvo. 1995 metais buvo atvežta dar viena kalaitė ,,Astra Stražov-Zliechov’’. 1993 metais Danijos medžiotojų sąjunga padovanojo Pakruojo miškų urėdijai Hanoverio pėdsekį, 1997 metai į Ukmergės urėdiją buvo atvežti dar 2 Hanoverio pėdsekiai. 1995 metais Panevėžio miškų urėdijos Naujamiesčio medžioklės bare buvo pradėti rengti Lietuvos pėdsekių augintojų susibūrimai, kurių metu vyksta ir lauko bandymai.
Pėdsekiai yra medžiokliniai šunys labai vienpusiškos paskirties. Jie tinka tik sužeistiems žvėrims ieškoti. Su šiom veislėm dirbama jau virš šimto metų ir pasiekta labai puikių rezultatų.Turėdami puikią uoslę jie sugeba surasti žvėrį 40–50 valandų po šūvio, kuris dar nuėjo 4-5 kilometrus. Pėdsekiai seka pėdsakais ant ilgo - 8-10 metrų pavadžio ir plataus antkaklio.
Pėdsekių mokymas ilgas ir sunkus. Mokymą galima suskirstyti į kelis etapus:
1. Paklusnumo mokymas;
2. Mokymas sekti šaltu sveiko žvėries pėdsaku;
3. Mokymas sekti sužeisto žvėries pėdsaku;
4. Mokymas pranešti apie radinį ir žvėries stabdymas
Paklusnumo mokymas tai komandų ,,sėdėti“, ,,gulėti“, ,, greta“ su pavadžiu ir be pavadžio vykdymas. Ypač svarbi komanda ,, gulėti“–šuo paliktas vienas miške turėtų gulėti pradžioje ne mažiau kaip 30 min., o vėliau iki 2 valandų.
Ypač svarbus antrasis mokymo etapas- sekti šaltu sveiko žvėries pėdsaku. Aiškumo dėlei, reikėtų paaiškinti, kad ,,šaltu“ pėdsaku medžioklės terminologijoje vadinamas ne šviežias, ką tik praėjusio žvėries pėdsakas, o pėdsakas po 4-5 valandų. Pėdsekys turi sekti jam nurodytu pėdsaku nesvarbu ar žvėris yra sužeistas ar ne. Kaip minėjau ankščiau, pėdsekiai yra savo darbo specialistai ir kartais mirtinai sužeistas žvėris gali nekraujuoti (pataikius į pilvo lastą) tačiau jis turi būti rastas. Žvėrių pėdsakai turi savo kvapą: kiškis kvepia kitaip nei taurusis elnias. Taurieji elniai kvepia taip pat skirtingai - vienaip kvepia jaunas patinas, kitaip-brandus. Taip pat kiekvienas individas turi savo individualų kvapą. Pėdsekiai turi puikiai išlavintą uoslę ir gali atskirti tuos kvapų skirtumus, ir sekdamas jam nurodytu nesumaišyti su kitu pėdsaku. Bet tam jį reikia mokyti. Mokymas gali būti vykdomas dviem būdais:
Senasis klasikinis būdas, kitaip jis vadinamas Jegerhofo-šunys mokomi sekti natūraliais, tikrais žvėrių pėdsakais.
Naujasis metodas–mokoma dirbtinai padarytais pėdsakais. Jie daromi specialiais batais, į kuriuos įstatomi nušauto žvėries (tauriojo elnio) kanopos.
Pradžioje galima mokyti kelių dešimčių metrų ilgio ir 1-2 valandų senumo pėdsakais. Mokymo eigoje pėdsakų ilgis ir senumas didinamas. Šis etapas yra baigtas, kai šuo tiksliai, nepamesdamas praeina 1 kilometro ir 15-18 valandų senumo pėdsakais.
Sekantis etapas, kai šuo mokomas sekti kraujuojančio žvėries pėdsakais. Be ja, medžiotojų žargonu žvėrys ne kraujuoja, bet ,,dažo“. Jei šuo gerai įsisavino pirmąjį etapą, šis etapas nėra sunkus.
Paskutiniame etape šuo mokomas prieiti prie žvėries. Priėjęs prie žvėries pėdsekys gali dirbti keliais variantais:
Šuo seka pėdsakus, ant ilgo pavadžio, iki pat žvėries. Jei žvėris dar gyvas ir dar turi jėgų sprukti , šuo atleidžiamas ir jis turi su lojimu persekioti, stabdyti, kol prieis medžiotojas ir pribaigs žvėrį.
Šuo pasekus žvėries pėdsaku, yra paleidžiamas nuo pavadžio ieškoti laisvai. Suradęs žvėrį - anonsuoja t.y. skalija kol prieina šeimininkas arba grįžta pas šeimininką ir nuveda prie žvėries.
Kaip matome, labai daug pastangų reikia įdėti, kad paruoštume pėdsekį. Maža to, norint dirbti su tokiu šunimi, reikia labai gerai žinoti žvėrių biologiją, etologiją, anatomiją, medžioklinių ginklų balistiką. Todėl dažniausiai pėdsekius laiko miškininkai ir profesionalūs medžiotojai.
Jokie kitų veislių šunys negali lygintis su tikraisiais pėdsekiais. Literatūroje minimi tokie faktai: Hanoverio pėdsekys ,,Alf Lauenberg“ per 11 gyvenimo metų surado 287 stambius kanopinius žvėris, iš kurių 98 buvo taurieji elniai, 183 šernai, likusieji danieliai ir muflonai. Reikia pažymėti, kad šuo buvo naudojamas tik itin sunkiais atvejais, kai kiti šunys atsisakydavo paieškos. Šis šuo neleido sugesti 290 centnerių žvėrienos, kurios vertė 87 000 DM. Slovakijoje Bavarijos kalnų pėdsekys ,,Brok“ per 7-erius metus surado 64 tauriuosius elnius ir šernus. Galima išreikšti šių šunų surastų žvėrių mėsos, trofėjų vertę pinigine išraiška. Bet neišreikši pinigais tą naudą, kurią jie neša. Juk kiekvieno medžiotojo garbės reikalas, jo moralinis įstatymas–surasti pašautą žvėrį, nepalikti jo kankintis ar supūti miške. Pėdsekiai padeda mums, medžiotojams tai vykdyti.

Vytautas Tamošiūnas