Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Žmogus šunį prisijaukino jau prieš 10-12 tūkstančių metų. Visą tą laiką žmogus ir šuo buvo - neatskiriami. Nė vienas naminis gyvulys neprisirišo prie žmogaus taip kaip šuo. Žmogaus veikla įtakojo šuns prigimties ir elgesio pasikeitimą. Šuo labai plastiškai prisitaikė prie įvairių gyvenimo sąlygų ir jam keliamų reikalavimų. Tuo ir galime paaiškinti tokį didelius šunų veislių dydžio, išvaizdos, spalvos, plaukų dangos, elgesio ir fiziologijos skirtumus. Šiuo metu pasaulyje žinoma apie 380 skirtingų šunų veislių. Viena šunų veislė yra mūsiškė, lietuvių - tai Lietuvių skalikai.
Kaip ir iš kur lietuvių skalikai atsirado? Kam jie reikalingi? Kaip atrodo? Kiek jų? Kokia jų ateitis? Keletą šių ir kitų aspektų ir pabandysime panagrinėti šiame straipsnyje.

Lietuvoje su skalikais medžiojama jau seniai. Rašytiniai duomenys byloja, kad Lietuvoje su skalikais medžiota jau 1566 metais. Antrasis Lietuvos Statutas mini 11 šunų grupių, tarp jų - kelios skalikų veislės.
Keturioliktajame amžiuje susikūrus Lietuvos- Lenkijos valstybei, gyvavusiai 400 metų, nebeįmanoma atskirti kur istoriniuose šaltiniuose minimi tik Lietuvoje ar tik Lenkijoje auginami skalikai. Juolab kad ir tuose aprašymuose daug prieštaravimų. Viduramžiais kiekvieno didiko garbės reikalas buvo laikyti savo dvare gaują skalikų, o dvarų visoje Lietuvos- Lenkijos karalystėje buvo gausybė. Pomėgį medžioti su skalikais Lietuvos- Lenkijos karalystės didikai perėmė iš Prancūzijos, su kuria jie glaudžiai bendravo nuo XVI amžiaus. Iš jų ir buvo įsigyti šv. Huberto skalikai. Tai pat skalikai buvo įsivežami ir iš Vokietijos.
Norint gerai ištirti apie tais laikais augintus skalikus, ieškant dokumentų ir duomenų apie medžioklė su skalikais ir skalikus, reikėtų ne vieną dieną praleisti archyvuose ir bibliotekose. O kol kas pasinaudosime tai kas prieinamiausia. Įdomi detalė, bet lietuvių - lenkų skalikų aprašymus dabar aptinkame tik rusų medžiotojų ir rusiškuose medžiokliniuose leidiniuose. Nemažai duomenų galima rasti praeitame šimtmetyje išleistoje L.P. Sabanejevo knygoje,,Medžiokliniai šunys. Kurtai ir skalikai“. L.P. Sabanejevas cituoja 1875 metų Imperatoriškosios medžioklės draugijos žurnalo 12 numerio straipsnį ,, Apybraižos apie medžioklė Pietvakarių krašte“. S. Dovidovičius tada rašė: ,,…Skalikų veislių pas mus( Rusijos imperijos Pietvakarių krašte) yra dvi: viena stambi, kita mažesnė. Pirmoji veislė dar vadinama lietuviškų ogarų. Tai dideli, stiprūs šunys, labai tinka medžioti stambius žvėris lygumose. Kalnuose netinka - per stambūs…. Mūsų skalikai daugiausiai juodi su įrudžių“. 1876 metų to pačio žurnalo dešimtajame numeryje D. Vilinskis straipsnyje,, Medžioklė Kauno gubernijoje“ rašo,kad medžioklė su skalikais Pietvakarių krašte labai paplitusi ir skalikų yra daugiau nei paukštinių šunų. Daugelis medžiotojų laiko skalikų poras arba gaujas, todėl mišrūnai sutinkami retai. Jis teigia, kad čia (Pietvakarių krašte) auginamos trys skalikų veislės: didžioji, vidutinė ir mažoji. Po to seka išsamus veislių aprašymas. Visos jos skyrėsi dydžių ir kūno sudėjimu, tačiau visų trijų veislių spalva daugiausiai - juoda su įrudžių. Labai įdomu ir tai , kad didžiųjų skalikų veislė vadinama Lietuvišku ogaru. Štai jos aprašymas:,,Lietuviški ogarai reti, daugiausiai sutinkami Raseinių valsčiuje. Jie truputį primena anglų pointerius, bet žymiai tvirtesni. Ūgis siekia 14,5 verško (verškas- 4,4 cm). Tai šunys ilgomis, tiesiomis kojomis, proporcingai sudėti, truputį sausoki. Kakta siaura, snukis ilgas, akys tamsios, išraiškingos, ausys nedidelės, susuktos vamzdeliu, palinkusios atgal. Uodega plona, plaukai trumpi. Spalva juoda su įrudžių“.
Daugiausiai informacijos randame N. Kišenskio straipsnyje ,,Užrašai apie medžioklė su skalikais“ spausdintame 1879 metais žurnale ,, Gamta ir medžioklė“. Jis labai išsamiai aprašo penkias skalikų veisles auginamas Lietuvos - Lenkijos krašte : Lenkų sunkiuosius, Lenkų ogarus, Lenkų greituosius, Lenkų mažuosius arba zuikinius ir Kurlendijos skalikus. Pirmąsias keturias jis vadina lenkiškom. Tačiau prisiminkime, rašyta ankščiau , kad tuo metu negalima buvo atskirti kuri krašte veislė yra tik lietuviška,o kuri tik lenkiška. Be to ir pats autorius, aprašydamas veisles, jas vienur vadina lietuviškom ,kitur lenkiškom.
N. Kišenskis aprašo ir Šiaulių ,Panevėžio gubernijose(prie ribos su Kurlendija- Kuršų, dabartinė Latvija) laikomus Kurlendijos skalikus. Visos šios veislės skyrėsi savo ūgių, kūno sudėjimu, medžiojimo maniera, tačiau vienodai nuspalvintos -juodai su įrudžiu.
L. Sabanejavas savo knygoje ,,Medžiokliniai šunys. Kurtai ir skalikai“ teigia ,kad pagrindinė Lietuvių- Lenkų krašte auginama veislė yra Lenkų sunkieji skalikai. Iš jos kilusios visos kitos. Taip pat jis teigia, kad tai artimiausia veislė šv. Huberto skalikams, daug artimesnė nei bloodhaundas, ar kita kuri Vakarų Europos veislė. Ji buvo atvežta iš Prancūzijos XV amžiuje, kai Lietuvos- Lenkijos ir Prancūzijos karalystės turėjo labai glaudžių ryšių.
Išsamų skaliko, auginamo Lietuvoje, aprašymą randame 1922 metais Poznanėje išleistoje V.Korsako knygoje,, Medžiotojo metai“. Svarbiausiai kad čia pastebima, kad veislinis darbas nedirbamas ir šie skalikai yra ant išnykimo ribos.
Maždaug apie 1957- 1958 metus lietuvis kinologas iš Telšių Zigmas Goštautas ėmė atkūrinėti veislė. Tuo laiku šio tipo skalikų dar buvo likę Žemaitijoje. Amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais gausius šunynus turėjo Gorskis Bižuvėnų dvare (Telšių rajone, netoli Luokės) ir Čapskis Varputėnų dvare (netoli Kuršėnų). Skalikai ,kaip sargybiniai šunys, nelabai tiko, todėl buvo laikomi medžiotojų ir nesugadinti mišrinimu. Šie išlikę skalikai buvo palikuonys praeitame šimtmetyje aprašytų skalikų veislių. Iš minėtų penkių veislių likučių konglomerato ir buvo kuriamas dabartinis Lietuvių skalikas. 1966 metais priimtas laikinasis lietuvių skalikų standartas, o 1983 metais jis patikslintas, atlikti biologiniai matavimai. Daug darbo atkuriant šia veislė atliko kinologas V.Klovas ir Medžiotojų ir žvejų draugijos respublikinės tarybos kinologas A.Kuzavinis. Bandyta veisti šiuos skalikus Jovariškių medžioklinių šunų veislyne. Pradėta formuoti veislinė banda, imtasi rimto selekcinio darbo. Nuo 1980 metų kas antri metai pradėtos rengti specializuotos Lietuvių skalikų parodos.1986 metais Lietuvoje jau buvo apie
500 lietuvių skalikų su kilmės dokumentais. Šiame dešimtmetyje mūsų skalikų skaičius pradėjo mažėti: 1992 m. - 397, 1996 m. - 160 , 1997 m. - 192, 1998 m. - 137 šunys. Šie duomenys nėra labai tikslūs, nes nežinoma, kiek iš jų yra kritusių šunų. Kita vertus yra skalikų, turinčių kilmės pažymėjimus, bet neregistruotų klubuose.Nuo 1994m. Medžiotojų ir žvejų draugijoje įsigaliojo reikalavimas naujai perregistruoti visus šunis (pagal naujus reikalavimus buvo pakeistas šuns registracijos numeris, sužinota ar šuo dar gyvas). Bet kaip paprastai šių nuostatų paiso ne visi šunų augintojai.

Veislės standartas.

Veislės standartą parašė Vytautas Klovas.
Bendra išvaizda. Aukštis ties ketera: (centimetrais) šunų 52 - 60, kalių - 48 - 55 (pageidautina - šunų - 57 - 60, kalių - 52 - 56). Idealaus tipo šuns aukštis ties ketera - 59 (kalės 54); aukštis ties kryžiumi - 58 (53), liemens ilgis - 13 (11), kaktos ilgis - 14 (12); galvos ilgis - 27 ( 23); krūtinės gylis - 27 (23,5); krūtinės apimtis - 70 (64); galvos plotis - 13 (12); riešo apimtis - 12 (11); krūtinės apimtis už paskutinio netikrojo šonkaulio - 58 ( 56).
Kūno matmenų indeksai . Idealaus tipo. Stoto - liemens ilgio ir aukščio ties ketera santykis (procentais) - šunų - 107, kalių - 109;Kaulingumo - riešo apimties ir aukščio ties ketera - 20,3;lgakojiškumo - priekinės kojos ilgio iki alkūnės ir aukščio ties ketera - 54; Krūtinės - krūtinės pločio ir krūtinės gylio - šunų 75, kalių - 80; Masyvumo - krūtinės apimties ir aukščio tie ketera - 118;Galvos ilgio - galvos ilgio ir aukščio ties ketera - šunų - 44, kalių - 43; Kaktos pločio - kaktos pločio ir galvos ilgio - 54. Trūkumai, ydos. Nukrypimai nuo pageidaujamo tipo. Ūgis aukštesnis arba žemesnis (2 centimetrai - trūkumas, daugiau - yda). Neproporcingas kūno sudėjimas (kvadratinis, aukštastrėnis, žemastrėnis). Driblus. Silpnas, išsivystės, per daug masyvus. Agresyvus charakteris.
Galva. Pleištiška, stambi, sausoka, kakta plati, pakaktys ryškus, nuožulnus. Snukis šiek tiek trumpesnis už kaktą. Viršugalvis truputį išgaubtas. Nosies veidrodėlis juodas, platus. Viršutinės lūpos truputį nukarė, apatinės lūpos truputį nukarė, apatinės lūpos galuose atvėpė. Lūpų linija įstriža. Antakio lankas ryškus, bet neaukštas. Pakaušio gumburėlis neišsikišės. Snukio profilis platus, žiūrint iš viršaus palyginti siauras. Po akimis, tarp skruostų ir nosies neryškus įdubimas.Trūkumai. Ryškiai išgaubtas viršugalvis, ryškiai išsikišės pakaušio gumburėlis. Nežymus nukrypimai nuo pageidaujamo tipo.Ydos. Šviesus nosies veidrodėlis. Ryškiai iškilusi nosies nugarėlė. Didesni nukrypimai nuo pageidaujamo tipo.
Spalva.Juodas su tamsiu įrudžiu ant snukio, krūtinės, papilvės, kojų vidinės pusės, antakių lankų. Tarp įrudžio ir juodos spalvos riba aiški. Kakta, ausys, nugara, kojų išorinė pusė juodos spalvos, plaukai juodi nuo viršaus iki apačios. Ant krūtinės gali būti balta maža dėmė. Trūkumai. Didoka balta dėmė ant krūtinės, baltos dėmės ant pirštų, neaiški riba tarp įrudžio ir pagrindinės spalvos - kai įrudžio spalvos plaukai susimaišė ties riba su juodais plaukais ir su jais susilieja. Šviesus įrudis.Ydos. Kai įrudžio spalvos arba pilki plaukai būna tose vietose, kur turi būti juodi plaukai. Kai juodų plaukų būna juodas tik viršus, o apačia pilka ar ruda. Kai šviesi papilvė. Didelės baltos dėmės ant krūtinės ir pirštų. Ruda spalva su įrudžiu.
Plaukų danga. Plaukai tankūs, žvilgantys. Ant nugaros ilgesni - 3-5 centimetrai. Tai pat ilgesni plaukai ant kaklo, uodegos. Ant kojų, ausų - trumpesni. Trūkumai, ydos. Priklausomai nuo nukrypimo laipsnio. Labai trumpi plaukai. Perdaug ilgi, garbanoti.
Oda, raumenys ir skeletas. Oda standi, elastinga, be klosčių, raumenys gerai išvystyti, tvirto kūno sudėjimo.Trūkumai, ydos (priklausomai nuo išraiškos laipsnio. Skeletas perdaug lengvo ar masyvaus tipo, silpnai išsivystės, oda su klostėmis.
Ausys. Vidutinio ilgio(sudaro daugiau kaip pusė galvos ilgio), priekinė dalis prigludusi prie galvos, išaugusios truputi aukščiau akių linijos, trikampio formos, apskritais galais.Trūkumai, ydos. Aukštai išaugė, labai siauras ausies kaušelis, per trumpos ar per ilgos, priekinė dalis atvėpusi, neprigludusi. Su ilgais plaukais, ausies galas smailus(priklausomai nuo išraiškos laipsnio).
Akys. Tamsiai rudos ir rudos, ovalinės formos, vidutinio dydžio. Vokų pjūvis truputį įžambus (vidiniai akių kampai žemiau už išorinius), gyvos ir energingos išraiškos. Vokai sausi, jų kraštai juodi.Trūkumai, ydos. Šviesiai rudos, didelės, mažos, išsprogusios, stori, atvėpė apatiniai vokai (priklausomai nuo išraiškos laipsnio).
Dantys ir sukandimas. Balti, stambūs, sveiki, susiglaudė, sukandimas žirkliškas. Suaugusio šuns: kandžiai - 3/3, iltiniai -1/1, prieškrūminiai - 4/4, kruminiai - 2/3. Viso -42. Šuniuko kandžiai - 3/3, iltiniai - 1/1, prieškrūminiai - 3/3. Viso - 28.Trūkumai. Smulkūs , reti (priklausomai nuo išraiškos laipsnio).Ydos. Ne visi prieškrūminiai ir krūminiai. Tiesus sukandimas pirmos amžiaus grupės šunims. Visi kitokios rūšies sukandimai.
Kaklas. Raumeningas, apvalus, be odos klosčių, tolygiai pereinantis į pečius, šiek tiek trumpesnis už galvą.Trūkumai.Drimblus, labai ilgas arba trumpas.Ydos. Labai drimblus su nuodriba.
Krūtinė. Plati ir gili (siekia alkūnė ir žemiau), išgaubta, išnaši. Gerai išsivystė netikrieji šonkauliai.Trūkumai.Siauroka, nesiekia alkūnės, silpnokai išsivysčiusi.Ydos. Plokščia, labai siaura, silpnai išsivysčiusi.
Pilvas. Nežymiai įtrauktas. Trūkumai.Nukarės, labai persmauktas.
Ketera. Platus, išsiskiria iš nugaros linijos.Trūkumai. Žemas, siauras.
Nugara. Tiesi, plati, raumeninga, su kaklo linija sudaro nežymų kampą.Trūkumai, ydos. Nugaros linija įdubusi. Silpnai išsivysčiusi (priklausomai nuo išraiškos laipsnio).
Liemuo. Standus, raumeningas, platus, trumpas.Trūkumai, ydos. Per ilgas, per trumpas (priklausomai nuo nukrypimo laipsnio).
Kryžius. Platus, raumeningas, truputį nuožulnus, išgaubtas.Trūkumai, ydos. Siauras, labai nuožulnus, pakeltas (priklausomai nuo išraiškos laipsnio).
Priekinės kojos. Tiesios. Žiūrint iš priekio - lygiagrečios. Sausos,raumeningos. Alkūnės nukreiptos tiesiai atgal. Kojų ilgis sudaro truputį daugiau kaip pusė šuns aukščio ties ketera. Plaštakos trumpos, tarp dilbio ir riešo sudaro nežymų kampą, vidutinio platumo. Trūkumai, ydos. Silpnai išsivysčiusios, iškrypė į vidų ar išorė. Žymus kampas tarp dilbio ir riešo (priklausomai nuo išraiškos laipsnio).
Užpakalinės kojos. Žiūrint iš užpakalio - tiesios ir ligiagrečios. Šlaunys raumeningos. Kulnas status.Trūkumai, ydos. Nukrypimai nuo normos, priklausomai nuo išraiškos laipsnio.
Letenos. Apvalios, gaubtos su suglaustais pirštais. Pirštai su stipriais juodais nagais, susiglaudė. Nagai lenkti. Pėdos pirštų pagalvėlės (padas) gerai išsivystė, juodos.Trūkumai. Letenos plokščios, su ištiestais, išskiestais pirštais ( tarp jų yra tarpai) arba labai pailgos (kiškio).
Uodega. Kardo formos. Prie pagrindo stora, toliau plonėjanti. Laikoma žemiau nugaros linijos. Kai šuns nuotaika pakili, laikoma šiek tiek aukščiau nugaros linijos. Nuleista siekia kulno sąnarį. Apaugusi tankiais plaukais.
Trūkumai.Reta ir trumpa nuokara. Plaukų danga retoka. Ramioje būsenoje laiko aukščiau nugaros linijos. Užriesta žiedu. Ilgesnė arba trumpesnė.
Ydos. Didelė nuokara, kreiva.
Skalikai - seniausia medžioklinių šunų grupė. Pirmuosius rašytinius šaltinius apie skalikus aptiksime senovės Graikijoje - Ksenofonto ,,Cynegetika“. Bėgant laikui keitėsi medžioklės būdai ir tikslai. Keitėsi ir medžioklėse naudojami šunys. Vienos veislės išnyko(pav. pjūdimo šunys), kai kurios pakeitė paskirtį ir tapo tarnybinėmis, dekorativinėmis. Atsirado naujos veislės- kraujasekiai, aportavimo šunis. Skalikai gi dėl savo plastiškumo, sugebėjimo prisitaikyti išliko, tačiau pradėti naudoti kitaip. Straipsnyje ,, Skalikai’’ rašėme, kaip buvo naudojami šie šunis, kokius praėjo panaudojimo etapus. Tad, kas toliau?
Vakarų Europos šalyse, kur labai tankus autokelių ir geležinkelių tinklas, medžioklės plotai maži, bet juose gyvena labai daug medžiojamos faunos (pvz. Vokietijoje) yra kelios šių šunų panaudojimo kryptis:
Vokietijos medžioklės įstatymas leidžia su skalikais kiškius ir lapes medžioti ne mažesniame kaip 1000 ha medžioklės plote. Vokietijoje tai jau labai dydeli medžioklės plotai. Tokiose medžioklėse reikalingi lėti skalikai, kad žvėris nuo jų toli nebėgtų, suktų nedidelį ratą. Labai svarbus šunų paklusnumas: žvėriui išbėgus iš medžioklės ploto, pašaukus ragu, šuo tuoj pat turi grįžti pas medžiotoją.
Kanopinių žvėrių medžioklė su varovais, skalikai turi apieškoti visą varomą plotą, pakelti žvėris, lojimu ir narsa, išstumti žvėris iš tankumynų ir išvaryti link medžiotojų linijos. Labai svarbu, kad skalikai nepersiokiotų žvėrių už medžiotojų linijos, neišvarytų žvėrių iš sekančio varymo, neišvarytų į kaimyninius medžioklės plotus. Svarbus skalikų bruožas kanopinių žvėrių medžioklėse su varovais turėtų būti aršumas žvėrims, ypač šernams.
Dar viena neseniai atsiradusi skalikų panaudojimo kryptis - darbas po šūvio (sužeisto žvėries ieškojimas). Tarptautinėje kinologų federacijoje (FCI) kraujasekiai priskiriami skalikų grupei. Todėl toje pačioje Vokietijoje, esant tokiom ribotom galimybėm panaudoti skalikus, norint išsaugoti skalikų veisles, jie pradėti naudoti sužeistų žvėrių paieškai. Ne tik stambių kanopinių, bet ir smulkių - kiškių, laukinių triušių ir lapių. Suradės smulkų žvėrelį skalikas turi jį netgi aportuoti, t.y. atnešti šeimininkui. Skalikai turintys gan didelė kūno masė, pilnai pajėgūs aportuoti ir lapė.
Kokia gi lietuviškojo skaliko ateitis, perspektyvos? Norint prognuozuoti jų ateitį, reikėtų panalizuoti kokia linkme vystysis Lietuvos medžioklė. Nes ,kad šunų veislė būtu populiari ir skaitlinga, ji ir jos darbinės savybės tūri atitikti konkrečius ir praktiškus laikmečio poreikius. Taigi, atgavus Lietuvai nepriklausomybė buvo atkurta privačios nuosavybės teisė. Daugelis atsiėmė savo tėvų, giminių žemes ir miškus, tai gali nulemti pasikeitimus medžioklės ūkyje:
· Privačių žemės ir miško naudmenų savininkai daug griežčiau reikalaus atlyginti už žvėrių padarytą žalą žemės ūkio kultūroms ir miškui. Tai sąlygoja kai kurių medžiojamų žvėrių rūšių(pvz. šernų ir tauriųjų elnių), darančių daug žalos, mažėjimą.
· Savininkai nenuomos plotus medžioklei priverstinai, kaip buvo ankščiau. Nuomos tiems, kas daugiau sumokės, pažįstamiems ir draugams, arba norės patys medžioti. Medžioklės plotų vienetai smulkės net iki 100 ha.
· Medžioklė Lietuvoje tampa, kaip ir Vakaruose, brangiu hobi, laiko praleidimo būdu. Gaila, bet jau dabar ne visi gali sumokėti už plotų nuoma, licenzijas, medžiojimo teisė. Ateityje medžioklės plotų nuoma augs ir tai apspręs, kad dar daugiau medžiotojų atsisakys medžioklės arba norės išsinuomoti mažesnius medžioklės plotus(pagal kišenę).
· Savininkai ir nuomininkai, mokantys už medžioklės plotus dydelį nuomos mokesti, bus suinteresuoti racionaliu jų panaudojimu ir griežta apsauga. Jie bus labai nepatenkinti ,kai po jų medžioklės plotus žvėrys varinės kaimynų medžioklinis šuo.
· Lietuvoje atsiranda pasiturinčių medžiotojų, norinčių ir galinčių išsinuomoti nedidelius ,bet gerus medžiokės plotus vieni ar keliese.
· Mažėjant medžioklės plotams keisis medžioklės būdai. Lietuvoje dabar populiarios medžioklės su varovais. Tačiau esant mažiems medžioklės plotams - jos neracionalios. Mažų medžioklės plotų nuomotojai, savininkai nesuinteresuoti išvyti iš savo plotų žvėrys. Todėl bus medžiojama tykojant ir sėlinant.
Visa tai pateikia sekančius reikalavimus, tokiomis sąlygoms naudojamiems skalikams:
· Skalikai turi būti labai gerai valdomi, paklusnūs, turi turėti puikų kontaktą su šeimininku, nekreipti dėmesio į kai kurias žvėrių rūšys: pvz. stirnas, netgi jei tai sumažintų jų rišlumą, azartą vyti žvėrį.
Ankstesniais laikais naudoti medžioklės būdai nereikalavo iš skalikų didelės dresūros ir apmokymo. Jauni šunys mokėsi iš labiau patyrusių gaujos šunų, dažnai perimdami ir blogas savybes. Dabartinės sąlygos reikalauja iš skalikų, visai kitko.Be kryptingo mokymo ir dresūros, skalikai šiuolaikinei medžioklei netinka.
Kuriant Lietuvių skalikų veislė buvo orientuota, kad jis būtų naudojamas kanopinių žvėrių medžioklėse su varovais, pagrinde- šernų medžioklėse.Ir tai buvo teisinga. Mūsų skalikas yra priskiriamas Vakarų grupei, o su šios grupės skalikais buvo skirti medžioti kanopinius žvėris. Deja, šiuo metu lietuvių skalikų mažėja, jie dėl keleto priežasčių tampa nebepopuliarūs. Viena iš jų, kad skalikai turi didelį rišlumą, azartą persekioti pakeltą žvėrį. Ši savybė yra labai gera ir medžiotojai šimtmečiais ją puoselėjo. Tačiau medžioklės būdai pasikeitė ir dar keisis. Dabar populiariausiu būdu tapo medžioklė su varovais. Medžiojant šiuo būdu mums nereikia skalikų, kurie pakėlė žvėrį, varinėja jį visą dieną.Dėl to populiariomis tapo laikos.Išvestos Rusijoje atšiauriomis sąlygomis,jos nereiklios ir labai plastiškos, prisitaikančios prie įvairių gyvenimo ir panaudojimo sąlygų.Laikos, deja, išstumia mūsų skalikus.O juk tai mūsų vienintelė nacionalinė šunų veislė.Mokymo ir dresūros dėka galima pasiekti, kad papūtus ragą, ar pašaukus skalikai mestų persekioti žvėrį, grįžtų pas šeimininką.Mokydami skaliką taip elgtis, neprieštarausime jų prigimčiai, o tik priminsime, ką jie darė savo ,,karjeros“ pradžioje, kai varė žvėris į tinklus, ar link kurtų. Deja, mūsų medžiotojams labai trūksta supratimo ir tradicijų, kad kiekvieną medžioklinį šunį reikia mokyti ir dresuoti. Dauguma pasikliauja šunų įgimtom medžioklinėm savybėm. Daugelis mano:,,…užaugs, pradėsiu imti į medžiokles ir pats pradės dirbti..“. Nereikia tada stebėtis, kad toks skalikas pakėlęs varyme žvėrį, dingsta visai dienai į mišką. Jeigu medžioklių su varovais mažės, jeigu smulkės medžioklės plotai, tai tokiose medžioklėse naudojamiems šunims bus taikomi daug griežtesni reikalavimai. Jie turės apieškoti varomą plotą, pakelti žvėris lojimu ir narsa, išstumti juos iš tankumynų ir varyti medžiotojų linijos link. Labai svarbu, kad skalikai nepersekiotų žvėrių už medžiotojų linijos- neišvarytų žvėrių iš kito varymo ar nenuvytų į kaimyninius plotus. Taip apmokyti skalikai galėtų konkuruoti su laikomis, kurios taip populiarios tarp mūsų medžiotojų ir kurios išstumia lietuvių skalikus.Laikos- didelių medžioklės plotų šunys, skirti surasti ir aplojant stabdyti bei laikyti, kol prieis medžiotojas ir žvėrį nušaus.Tuo tarpu variminėje medžioklėje reikalingas šuo , kuris žvėris išvytų medžiotojų linijos link, o ne stabdytų varymo viduje. Medžiotojas, einantis nušauti šerną, laikomą laikos varymo viduje, sukelia pavojų savo ir kolegų gyvybei. Taip pat, manau, neetiškai yra, kai kur pas mus paplitęs medžioklės būdas, kai kelių laikų laikomas šernas papjaunamas peiliu. Daugelyje vakarų Europos šalių tai draudžia medžioklės įstatymais. Dar vienas skalikų pranašumas - skalijimas. Skaliko balsas visiems praneša apie varyme esantį žvėrį ir labai pagyvina medžioklė.
· Panaudoti skalikus visapusiškiau, didinti jų panaudojimo sferą.
Ir pirmiausiai pradėti juos naudoti ir mokyti, kaip kraujasekius. Specializuotų pėdsekių (Hanoverio ir Bavarijos kalnų) nėra daug, jų mokymas sudėtingas. Todėl jei kas juos ir turėtų pas mus pakeisti - tai Lietuvių skalikai. Juolab, kad jie labai giminingi su tikrais pėdsekiais. Šia kryptimi jau seniai eina Vokietijos, Slovakijos, Lenkijos medžiotojai. Dabartinėje Vokietijos medžioklinėje spaudoje tenka nemažai skaityti diskusijų šia tema. Šioje šalyje medžiotojai laiko labai daug paukštinių šunų (dratharas yra viena iš skaitlingiausių medžioklinių veislių), o paukščių su jais medžiojama labai nedaug. Vokiečių paukštšunių visapusiškumo, universalumo dėka, jie pagrinde naudojami žvėrinėse medžioklėse. O ar ne verčiau žvėrinėse medžioklėse naudoti žvėrinius šunis - skalikus.
Dar karta tenka pasikartoti: norint kad veislė būtų populiari ir skaitlinga, ji ir jos darbinės savybės turi atitikti laikmečio poreikius ir reikalavimus. Matyt ne labai padidinsime Lietuvių skalikų skaičių, apeliuodami į lietuvių medžiotojų tautinius jausmus, kad kiekvieno iš mūsų garbės reikalas laikyti lietuvių skaliką. Skalikų gali padaugėti, bet ne daug. Geresnis kelias ugdyti skaliką paklusnesnį ir visapusiškiau jį panaudoti. Analogiškai kaip tai seniai daroma su slovakų kopovu. Jis populiarus ne tik savo tėvynėje, kaip įvairiapusis medžioklinis šuo, bet ir kitose Europos šalyse.

Vytautas Tamošiūnas