Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Yra žinoma, kad keltai turėjo panašius į greyhoundus šunis, kurie kildinami iš kurtų, kurie buvo vaizduojami senovės Egipto piešiniuose. Airijos keltai taipogi buvo sudominti, stambių kurtų veisimu. Milžiniški airių kurtai buvo tiek trumpaplaukiai, tiek šiurkščiaplaukiai. Turbūt dėl atšiauraus Airijos klimato, ilgainiui pradėjo dominuoti šiurkščiaplaukiai šunys.  391 mūsų eros metais, Romos konsulas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėjo airių šunis.

Nežiūrint į tai, I –me mūsų eros amžiuje, airių šunys jau buvo pilnai susiformavusi ir nusistovėjusi veislė.
Taipogi rašytiniai šaltiniai mini, kad I – me mūsų eros amžiuje į Škotiją išvyko viena keltų gentis, kuri su savimi išsivedė ir 150 airių kurtų. Nekyla abejonių, kad airių kurtai buvo pagrindas, formuojantis škotų dirhaundams.
Nuo ankstyvųjų viduramžių iki pat XVII a., karališkuose Europos ir Skandinavijos namuose, gauti airių kurtų porą dovanų, buvo tolygu prabangiausiai dovanai. Kiek vėliau šie šunys buvo išsiuntinėti po visą Europą: į Angliją, Ispaniją, Prancūziją, Šveicariją, Daniją, Lenkiją, Persiją ir Indiją.

XV amžiaus Airijos grafystės privalėjo turėti po 24 vilkogaudžius, kurie saugotų fermas, nuo vilkų puldinėjimo.
1652 m. buvo uždrausta eksportuoti vilkogaudžius ir tai kurį laiką išsaugojo šių šunų skaičių Airijoje, tačiau, sparčiai nykstant miškams ir vilkams, nyko ir vilkogaudžių paklausa. 
XVII amžiuje airių vilkogaudžiai atsidūrė ant išnykimo ribos.
XIX amžiuje, kartu su airiško tautiškumo atgimimo banga, vėl buvo susidomėta ir prisiminta apie šiuos šunis. Airių vilkogaudžiai tapo gyvais airiškos kultūros ir keltų praeities simboliais. Tuo pačiu metu, kupinas užsidegimo ir entuziazmo kapitonas G.A. Grehemas, ėmėsi ieškoti senųjų airių vilkogaudžių tipą išsaugojusių šunų. 
Kad grąžinti vilkogaudžiams pirmapradę išvaizdą G.A. Grehemas turimiems šunims veisimo eigoje įliejo dirhaundų, rusų kurtų ir dogų kraujo. Tai laikui einant užtikrino nekintamą ir stabilų airių vilkogaudžių išvaizdą.
Galų gale Grehemo darbas buvo įvertintas.

1879 m. balandį, Airijos kinologų draugija pripažino airių vilkogaudžius.
1885 m. buvo įsteigtas Airių vilkogaudžių veislės klubas.
Airių vilkogaudžiai dabar yra tokie pat populiarūs, kaip ir kadaise viduramžiais. Veislė ne mažiau populiari ir už Airijos ribų. Šiais laikais airių vilkogaudžiai taipogi sėkmingai medžioja. Šunys, kurie nuo mažumės ruošiami medžioklei, kuriems lavinamos atitinkamos darbinės savybės, - tinka kanopinių žvėrių, vilkų ir kitų medžiojamųjų gyvūnų medžioklei. Kaip ir visi kiti kurtai, airių vilkogaudžiai gali medžioti atvirose vietose. Nežiūrint į milžinišką šių šunų dydį jie yra greiti, manevringi, aršiai puola grobį. Nežiūrint į stiprų medžioklės instinktą šie šunys pasižymi švelniu ir ramiu būdu namuose. Ne veltui apie vilkogaudžius sakoma: „liūtas medžioklėje, ėriukas namuose“. Reikia tikėtis, kad laikui einant ir Pabaltijo respublikose atsiras daugiau žmonių, medžiojančių su vilkogaudžiais, kurie galėtų pasidalinti patirtimi apie šių šunų darbinių savybių ypatumus.

Didėlis ačių eolo-arfai 

Be administracijo sutikimo kopijuoti draudžiama.