Seteriai | Medziokle.info

Seteriai

Sekmadienis, 21 Gruodis 2008 18:33

XIV amžius. Anglija. Dar neišrasti šaunamieji ginklai, žmonės medžioja su sakalais, apsiginklavę lankais. Tačiau žirgų ir sakalų turi tik didikai, o ką daryti vargingesniesiems? Imti tinklą ir patykoti paukščių. Deja, aptikti sparnuočius aukštoje žolėje arba krūmokšniuose nelengva - reikia jautrios uoslės, kantrių ir romių šunų.
Tokiems šunims pradžią davė spanieliai. Iš pradžių juos vadino setting-dogs (pritupiantys, prie žemės priglundantys šunys). Rašytiniuose šaltiniuose šis vardas pirmą kartą paminėtas 1570 metais.

Toliau seterius formavo medžioklė: jie darėsi stambesni, platesnės krūtinės, aukštesni. Kai septynioliktajame amžiuje išrado šaunamąjį ginklą, seteriai "perlaužė" savo prigimtį ir mokėsi kitaip medžioti: palaukdavo, kol tilktį pastebės medžiotojas, šiam priėjus tyliai guldavosi, o vėliau atnešdavo nušautą paukštį. Seteriai greit paplito ne vien dėl puikių medžioklinių savybių. Gamta juos apdovanojo dideliu vislumu - vadose būna 8-14 šuniukų.
Ilgus šimtmečius vadinti tik veislynų vardais, seteriai palengva ėmė atstovauti trims Britanijos karalystėms: Škotijai, Airijai, Anglijai. Jie - šių rajonų nacionalinis pasididžiavimas ir netgi atspindi skirtingą kraštų geografiją.
Škotų seteriai šuoliuodavo uolomis ir braudavosi į brūzgynus, todėl yra stamboki, aukšti, prisitaikę prie atšiauraus klimato. Airių seteriai darbavosi pievose bei drėgnose vietovėse, todėl yra tvirtų galūnių, šoklūs, jų tarpupirščiai su šerių šepetukais. Anglų seterių krūtinės - kubiliuko formos. Tokio aptakumo prireikė klampojant po Anglijos pelkes. Jie labai greiti, lengvi, o eigastis ir grakštumas panašus į kačių.
1861 metų šunų paroda - oficialus seterių gimtadienis. Tada išskirtos trys seterių grupės ir pavadintos pagal Didžiosios Britanijos regionus: airių, škotų, anglų seteriai.

Anglų...
Anglai sako: "Šis šuo - išskirtinio stiliaus". Tai idealus šeimos šuo. Ramesnio būdo nei airių seteris, tačiau jam taip pat norisi daug judėti, pajusti laisvę. Supratingas, lengvai mokosi medžioklės ir bendrojo paklusnumo paslapčių. Iš seterių pulko išsiskiria puošniu gražių spalvų kailiu. Jie esti šėmi, balti, žydri, nuberti smulkiomis juodomis dėmėmis. Kartais dar vadinami taškuotaisiais seteriais.
Šiuos šunis išveisė Anglijos didikai. Kiekvienas lordas laikė garbe turėti būrį seterių ir su jais medžioti. Seniau pagal kailio atspalvius juos vadino bliubeltonais, lemonbeltonais, liverbeltonais (antroji žodžio dalis susijusi su Beltono kaimu). Dar dažniau anglų seterius šaukė laverakais, mat veislės "krikštatėvis" - Edvardas Laverakas. Šis aristokratas pusšimtį metų atidavė seteriams.
Anglų seteriai - dailininkų susižavėjimo objektai. Ne kartą aprašyti ir grožinėje literatūroje: tikriausiai skaitėte G.Trojepolskio apysaką "Baltasis Bimas Juodoji ausis". To paties pavadinimo vaidybiniame filme Bimo vaidmenį kūrė ne vienas, o du labai panašūs šunys - Stiopa ir Dendis.

Airių...
Vidutinio sudėjimo, lengvai bėgioja tiek kalvotomis vietovėmis, tiek ir lygumomis. Laisvamanis, savarankiškas, dievina erdvę ir greitį. Sako, Airijos pievų ir pelkynų augmenija rausvoka, užtat ir "airis" rausvakailis. Seniau jį vadino rausvakailiu spanieliu (senuoju dialektu - modder rhu). Airiai juokauja: "Mūsų seteriai rausvaplaukiai kaip mes", o kitų Anglijos vietovių gyventojai įgelia: "Ir tokie pat užsispyrėliai!". Šie šunys guvūs, energingi ir laimingi ilgai būdami gamtoje. Jie netinka namisėdai ir lėtapėdžiui šeimininkui. Jį auklėdami turite būti principingi ir nekaitalioti savo nuomonės.
Airių seterių atsiradimas susijęs su karaliaus Karolio I mirtimi, nes drauge su šiuo valdovu nuėjo užmarštin medžioklė su sakalais. Atsisakius sakalų, medžiotojams prireikė ištvermingų paukštinių šunų. Aštuonioliktajame amžiuje airių seterius laikė patikimiausiais talkininkais. Geriausias senųjų laikų patinas - Palmerstonas, vėliau parduotas į JAV. Jo galvos iškamša ir šiandien saugoma Niujorko Yeldorf-Astoria viešbutyje.
1885 m. kovo 2 diena taip pat įsimintina seterių mėgėjams. Dubline, Morgano aikštėje, būriavosi apie šimtas solidžių džentelmenų - airių seterių savininkai rinkosi pasitarti. Jie įsteigė klubą ir net mėnesį svarstė veislės standartą.

Škotų...
Juos dar vadina Gordono seteriais. Šis vardas dviprasmis, o kilmės istorija - intriguojanti. XIX amžiuje Škotijos hercogas Aleksandras Gordonas išgarsėjo, pristatydamas savo seterius medžioklėse, parodose ir lauko bandymuose. Visur pirmas! O Anglijos kinologai įsitikinę, kad juodakailius su įrūdžiu seterius nuo seno veisė Tomas Koukas bei Henris Pedžetas. T.Koukas laikytas taikliausiu Škotijos šauliu, jis turėjo fazanų ir medžioklinių šunų veislyną. Na, o H.Pedžetas - Vaterlo mūšio didvyris. Minėti didikai - draugai, jie svečiuodavosi vienas pas kitą, drauge medžiodavo ir, žinoma, apsikeisdavo šunimis. Šios mainybos ir A.Gordono aistra veisti kuo geresnius šunis lėmė, kad veislė pavadinta jo vardu. O juk derėtų paminėti ir ketvirtąjį asmenį - vyriausiąjį Gordonų pilies šunininką Džalbą. Galbūt tikrasis "kaltininkas" - paprastas šunininkas... Beje, vėliau hercogas Georgas Gordonas tęsė Aleksandro tradicijas ir tobulino seterių veislę. Tad kas tikrasis veislės kūrėjas?
Kai Gordonai "nušlifavo" visus veislės kampus, škotų seteriai ėmė kopti į šlovės olimpą: 1859 m. pirmoji Anglijos medžioklinių šunų paroda - pirmoji vieta; 1865 m. paukštinių šunų lauko bandymai - trys pirmosios vietos.
Šiaurės Škotijoje, netoli Fohaberso, tebestūkso Gordonų pilis. Šunys ten dabar nebeloja. Išlikusi tik anų laikų atmosfera - paslaptinga kaip ir netoliese tyvuliuojantis Lochneso ežeras. Beje, škotai mėgsta pasakoti ir kitą legendą: atsiskyrėlis medžiotojas nusipirko iš piemenų kolį, mokėjusį patykoti paukščius, ir sumišrino jį su vietiniu seteriu. Vėliau kažkas įliejo bladhaundų ir kitų šunų kraujo. Taip atsirado škotų seteriai.
Gordono seteriai - stambiausi iš seterių. Medžioklėje jie itin kantrūs, kruopščiai vykdo komandas ir yra vyriškai ištvermingi bei santūrūs. Jų kailis - tik juodas su įrūdžiu. Škotų seterius drąsiai galima laikyti lauke (pratinti nuo mažumės). Jie nelepūs ir neišrankūs gyvenimo sąlygoms.

Dėkojame Cassiopea

Diskuskutuoti galite paspaude čia...

Draudžiama tinklapyje paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, platinti medžiagą kuriuo nors pavidalu be mūsų sutikimo. Atnaujinta Sekmadienis, 21 Gruodis 2008 18:38

Tik registruoti nariai gali rašyti komentarus.

Ypatingas skelbimas

Paieška

Informacijos Meniu