Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Rašyti šį straipsnį mane pastūmėjo noras supažindinti nežinančius, paskatinti žinančius ir sutelkti laikančius, vieną nuostabiausių medžioklinių šunų veislių – bavarų pėdsekį. Turbūt neverta gilintis kiek sužeistų žvėrių nerandama, visi puikiai žinome kiek jų, po nevisiškai taiklaus šūvio, paliekama grobuonių puotai. Viena to priežasčių - pėdsekystės kultūros nebuvimas, mūsų medžiotojų tarpe. Medžiotojai, valandom, su didžiausiu atkaklumu, vaikosi nesunkiai sužeistus didžiuosius šernus, ir tik keletą minučių pavaikštinėją prie mirtinai sužeistų mažylių pėdsakų, ir kuo greičiau nuskuba tęsti medžioklės.

Egzistuoja klaidinga nuomonė, kad nusipirkus kilmingą, kainuojantį didelius pinigus šunį, nusivedus jį į mišką visi sužeisti žvėrys bus iš karto surasti. Visų pirma, žvėries ieškojimas tai nėra vien tik tai šuns darbas, šį sudėtingą ir sunkų egzaminą laiko komanda. Komanda kurią sudaro du asmenys, tai šuo pėdsekys ir jo vedlys taip pat be jokios abejonės, medžiotojas – pėdsekys. Be gero šuns nebus geros paieškos, tačiau be gero, šeimininko nebus gero šuns.    


19 amžiaus antrojoje pusėje vokiečių selekcininkai išvedė veislę ir pavadino"der Schweisshund". Tuo metu susiformavo trys formos: sunkioji, vidutinioji ir lengva. Veisiant juos ir toliau, selekcionuojant, buvo išvestas Hanoverio pėdsekys (medžiotojų tarpe populiaresnis neteisingas pavadinimas- kraujasekys). Dažniausiai šis šuo buvo naudojamas lygumose, ieškant pašautų elnių. Darbui kalninguose rajonuose jis netiko, nes stambus „Hanoveris“ greitai pavargdavo ir tapdavo nedarbingas, be to daug jų žūdavo, dėl išsekimo ir nerangumo, nusiritę nuo kalnų.  19 amžiaus pabaigoje, buvo rasta išeitis.  Kryžminant Hanoverio pėdsekius ir Bavarijos kalnų skalikais vadinamus "der Bracke", baronas Karg-Bebenburg de Reichenhall išvedė bavarų pėdsekį. Jis buvo mažesnis, daug judresnis, bei ištvermingesnis už savo pusbrolį. Ir svarbiausia, jis idealiai atitiko visus reikalavimus keliamus, ypač sudėtingai, sužeistų žvėrių paieškai kalnuose. Ši veislė sparčiai išpopuliarėjo. 1912 metais Monahiume buvo įkurtas pirmas Bavarų pėdsekių klubas (ko beveik po šimto metų vis dar nėra Lietuvoje).(Red. pastaba. Lietuvoje toks klubas egzistuoja, bet veikla apmirusi)


Turėdami fenomenalią uoslę ir stiprų instinktą, Bavarų pėdsekiai gali būti sėkmingai naudojami įvairių būdų medžioklėse, tačiau pagrinde, jie yra laikomi stambių kanopinių žvėrių paieškos specialistais. Kita priežastis, dėl ko nerekomenduojama „bavarų“ naudoti įvairiose medžioklėse, tai jų tikroji paskirtis. Aišku, skauda širdį, kai savo ištikimą draugą turi palikti namuose, ar pririštą prie medžio, o pats išeini medžioti, tačiau tampant jį po medžiokles su varovais ar kiškių,  ančių medžiokles, sunkiai pasiseks išsiugdyti šunį, kuris nenukrypdamas nuo kelio, visuomet jus ves teisingu keliu link tikslo. Šioje vietoje labai tinka patarlė „devyni amatai, o dešimtas badas“. Turime rinktis: ar turėti puikų pėdsekį, ar universalų, tačiau pusėtiną šunį. Gaila, kad medžiotojai, to nesuprasdami, dažniausiai renkasi antrą variantą. Bavarų pėdsekiai puikiausiai susitvarko sunkiuose rajonuose ar blogu oru. Medžiotojai vertina juos už ištvermę, didelį entuziazmą ir potraukį savo darbui bei sugebėjimą „paimti“ pėdsaką bet kokiomis sąlygomis, kartais, po šūvio praėjus daugiau nei trims paroms. Taip šie privalumai slypi „Bavarų“ genuose, tačiau, turbūt, ne daugelis išsivaizduoja kiek reikia įdėti darbo, laiko ir pastangų, kad šuo eitų tuo ir tik tuo pėdsaku kuris buvo jam parodytas.  


Bene įdomiausias dalykas dominantis kiekvieną norintį įsigyti šios veislės šuniuką, jo kaina. Lietuvoje, Bavarų pėdsekių rinkos, kaip po tokios, nėra. Nepameluosiu sakydamas, kad suskaičiuoti lietuvius veisėjus, neprireiktų nei vienos rankos pirštų. Kainas čia reguliuoja vos keli žmonės. Be Lietuvos kinologų draugijos (LKD) dokumentų, šie šuniukai kainuoja nuo 800 iki 1200 litų. Su dokumentais nuo 1200 iki 2000 litų. Visų pirma šuniuko kaina priklauso nuo pačio šuniuko, tėvų pasiekimų ir visos giminės kilmingumo, bei veisėjų ir veislyno vardo prestižo. Kalytės paprastai būna pora šimtų litų pigesnės.  Lenkijoje, kurioje šios veislės šunų gausu, kainos yra daugiau mažiau nusistovėjusios. Žemesnio lygio šuniukai kainuoja  nuo 700 iki 1000 litų, vidutinio lygio nuo 1000 iki 2000, o žinomų veislynų, labai kilmingų tėvų geriausi šuniukai gali kainuoti nuo 2000 iki 4000 ir daugiau. Šiemet, būnant Lenkijoje, vienas slovakas siūlė įsigyti aukščiausius pasiekimus tiek grožio parodose, tiek lauko bandymuose turintį, tikrai įspūdingą, septynerių metų šunį už tūkstantį du šimtus Eurų.


Dabar šiek tiek apie parodas. Mane labiausiai erzina, medžiotojų pasisakymai prieš parodas kurių metu vertinamas šuns eksterjeras. „ten dalyvauja tik „foteliniai“ šunys“ „man reikia medžioklinio, o ne parodinio šuns“, „tos parodos tai yra didžiausia nesąmonė“ ir pan. ir pan. Tai pasisakymai žmonių kurie visiškai nenutuokia kas tai yra paroda, kam ji skirta ir neišsivaizduoja kokį lygį turi pasiekti šuo bei jo šeimininkas, kad galėtų sėkmingai dalyvauti tose parodose. Labiau gilintis į šią temą reikštų, kad reikia pakeisti straipsnio pavadinimą. Paminėsiu tik, kad gautų tarptautinio čempiono (interčempiono) titulą, bavarų pėdsekiai turi turėti aukščiausio lygio lauko bandymų diplomus. Juos galima gauti tik pėdsekių lauko bandymuose, kurių dabar Lietuvoje, deja, niekas neorganizuoja. Neseniai, man pačiam teko svečiuotis Lenkijoje, viename labai aukšto lygio pėdsekių lauko bandymuose. Juose gali dalyvauti tik kilmingi šunys, registruoti Kinologijos centruose. Konkursas susideda iš kelių, atskirai vertinamų, etapų: pėdsekio darbas su kraujo pėdsaku, praėjus dienai, 1 km ruože, šuns elgesys prie mirusio žvėries, šuns elgesys likus vienam, tuo pat metu yra nukreipiamas jo dėmesys ( šūviai, riksmai)jis turi ramiai laukti komandos iš medžiotojo pusės, bendradarbiavimas su vedliu ( šuo turi eiti prie kojos, paleistas nuo pavadžio turi grįžti pagal komandą). Visi etapų rezultatai sumuojami ir atsižvelgiant į surinktus balus, skiriami diplomai.


Paskutiniu metu vis dažniau bavarų pėdsekius įsigyja žmonės su medžiokle neturintys nieko bendra. Šios veislės aprašymuose šunys dažniausiai minimi, kaip linksmi, temperamentingi, ir gyvybingi. Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad visos šios savybės pasireiškia miškuose ar pievose, visada, visa savo esybe jie yra pasinėrę į ieškojimą. Jeigu tik įmanoma užuosti kažkokį kvapą, jie būtinai ieškos jo šaltinio. Namuose pėdsekiai palyginti ramūs ir labai inteligentiški.  Miela išvaizda ir puikus sudėjimas daro bavarų pėdsekį tikru šeimos nariu, jis yra jautrus, ištikimas, atsidavęs savo šeimininkui. Tačiau, tie kurie nori įsigyti šį šunį ne kaip medžioklinį, o kaip šeimos draugą, turėtų nepamiršti, kad ir kaip jį mylėtumėte, jo akys ir siela visuomet kryps į miško pusę. Pėdsekys, iš prigimties, nėra agresyvus , gerai sutaria su kitų rūšių šunimis, kontaktuodamas su žmonėmis jis išlieka atviras ir nuoširdus. Jis mielai mokosi, galima jį auklėti visiško paklusnumo. Kažkada darbo specifika reikalavo iš šios veislės didelio savarankiškumo, iki šiol bavarų pėdsekys liko nepriklausomas ir apsisprendęs. Kaip individualistas, būna užsispyręs, jo medžiokliniai instinktai kartais gali sukelti rūpesčių, kai paleistas nuo pavadžio, jis ima sekti pėdsaku.  Svarbiausia yra jauno šuniuko geras auklėjimas, kuris palengvina jo kontrolę ateityje. Šį šunį galėčiau apibūdinti kaip tvirtą asmenybę, todėl auklėjimo procese, niekada negalima jam nusileisti. Reikia taip išlaviruoti, kad nesužlugdant šios asmenybės, jam įrodyti, kad jūs esate dar stipresnė asmenybė. Įsigyjant tokios veislė šunį, turėtume nuspręsti ar galėsime jam suteikti tinkamas sąlygas. Neužtenka vien tik pasivaikščiojimų po 15 min. ar paleisti į sodą prie namo. Pėdsekiui reikia erdvės ir užsiėmimo.  Jis mielai jus lydės kai jūs važiuosite dviračiu ar keliausite pėsčiomis.  Šiam šuniui būtina dažnai išsikrauti savo stichijoje (miške ar laukuose), kitaip iš jo atimsite visą gyvenimo džiaugsmą.



Po šio straipsnio galima būtų pagalvoti, kad aš deduosi labai rimtu profesionalu ir mano šunys yra patys geriausi. Atvirai prisipažinsiu, kad taip nėra. Iš tikrųjų, nors ir skirdamas daug laiko savo augintiniams, skiriu jo per mažai, nors ir dažnai juos treniruoju sekti pėdsakais, tačiau neužtektinai, kad ir kaip daug važinėju po parodas bei įvairius renginius, bet nepakankamai. Man ir mano šunims dar reikia daug ko, daug ko išmokti. Tačiau esant vienam, labai gerų rezultatų pasiekti sunku.  Kviečiu susiburti visus susidomėjusius ar seniai besidominčius, visus laikančius ar kada nors laikiusius, visus galvojančius ar pasiryžusius įsigyti vieną nuostabiausių medžioklinių šunų veislių...

Mantas Kilkus