Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Bebras yra vienas stambiausių mūsų krašto graužikų. Žvėries kūnas (kartu su uodega) yra apie 1,5 m ilgio ir sveria apie 20 kg. Bebro kailis vienas iš brangiausių švelniaplaukių žvėrių kailių. Jis rudas, tamsiai rudas arba beveik juodas. Poplaukis labai minkštas, tankus, akuotplaukiai stamboki, reti, ilgoki. Uodega plati, plokščia, dengta raginiais žvynais, tarp kurių kur ne kur yra plaukų, bebrui plaukiant, ji atlieka vairo funkciją. Plaukimui pritaikytos ir užpakalinės bebro kojos. Jos daug didesnės už priekines, o pirštai su plaukjamąją plėvele. Užpakalinių kojų antrojo piršto nagas yra dvigubas.

Juo žvėrelis kailį išsišukuoja, išsivalo ir sutepa porinės analines liaukos sekretą, kailis neperšlampa. Be to, abiejų lyčių bebrų porinės prepucionalinės liaukos išskiria vadinamuosius sruoglius (castoreum). Tai gelsvai juosvos spalvos, minkšta, panaši į vašką, stipraus, nemalonaus kvapo masė, kuri išdžiūvusi tampa tamsi, kieta ir trapi. XVIII a. sruogliai buvo vartojami liaudies medicinoje įvairiems susirgimams gydyti. Vėliau pradėti naudoti parfumerijos pramonėje.
Bebrai gyvena medžiais ir krūmais apaugusių upelių, senvagių, ežerų, melioracinių kanalų krantuose, išsiraustuose 35—40 cm aukščio, 40—50 cm pločio, 10—25 m. ilgio urvuose. Įėjimas visuomet būna žemiau vandens lygio.
Užpelkėjusiose pakrantėse, kur gruntas urvams rausti netinkamas, bebrai iš storų ir plonų šakų, baslių, žolių, dumblo stato ant vandens trobeles, kartais net trijų aukštų. Ten, kur vandens lygis kinta ir vanduo apsemia trobeles arba nukrinta žemiau įeinamųjų angų, bebrai stato užtvankas. Jie storus, apie 1 m ilgio baslius įbeda į vandens telkinį, o dugną pasroviui, apipina sausomis šakomis, nendrėmis, sutvirtina dumblu. Jei užtvanka negili, bebrai ją pagilina, išmesdami žemes, dumblą, iškeldami akmenis. Praardytas užtvankas bebrai tuojau pat suremontuoja. Bebrų užtvankoms pakėlus vandens lygį, kartais užliejami dideli žemės plotai ir padaroma nuostolių.
Vienoje vietoje bebrų šeima gyvena ilgai, naudojasi urvais ir trobelėmis. Šeimoje tiek patinas, tiek patelė vienodai saugo savo valdas ir pažymi sruogliais. Ginant savo teritoriją, įvyksta peštynių, kurių metu žvėrys susižeidžia. Daugiausia nukenčia 3—5 m. besiporuojantys beb­rai, kai stengiasi ,,įteisinti" savo teritoriją. Bebras veiklus vakare ir naktį. Jis labai budrus, todėl pamatyti jį nelengva. Gyvenvietę aptikti nesunku: 20—30 m spinduliu aplink ją gausu apie 0,7 m ilgio nugraužtų kamienų ir nuvirtusių medžių, kuriuos bebrai vartoja maistui ir statybai.
Minta bebras tik augaliniu maistu. Pavasario pabaigoje, vasarą, rudens pradžioje ėda įvairias žoles, žiedus, pelkių ir vandenų augalus, velyvą rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį — žievę, šakeles, šakniastiebius. Maistui naudoja apie 200 rūšių žolių, medžių ir krūmų. Žiemai bebrai kaupia maisto atsargas iš drebulių, gluosnių, rečiau beržų ir lazdynų šakelių. Jas slepia po vandeniu prie įėjimo į urvus. Pamerktose šakose ištirpsta kenksmingos organizmui medžiagos — tanidas, salicidai. Manoma, kad vienam bebrui žiemai reikia 2—3 drebulių ar 8—12 nestorų medžių šakų.
Bebrai gyvena poromis. Vieną trobelę paprastai užima visa šeima: tėvai, pirmamečiai ir antramečiai jaunikliai. Taigi vienoje trobelėje ar urve gali būti iki 10 (vidutiniskai 4—5) individų.
Ištirta, kad šeimoje abiejų partnerių amžius vienodas, arba 1—2 m. skiriasi. Žuvus vienam partneriui, naujojo amžiaus skirtumas buna didesnis. Pašalinus iš šeimos vieną reproduktorių, šeima neišyra, ir pavasarį joje būna jauniklių. Pašalinus abudu reproduktorius, jų vietoje susidariusi pora vaikus veda po 1—2 metų.
Lytiškai bebrai subręsta antraisiais—trečiaisiais, o pirmą prieauglį duoda trečiaisiais—ketvirtaisiais gyvenimo metais. Rujoja žiemos pabaigoj, pavasario pradžioje. Bebrės neštumas trunka 105 dienas. Balandžio pabaigoje—gegužes pradžioje patelė atveda 3—4 (rečiau 5) bebriukus. Gyvena bebrai 15 —20 m. . Paprastai jie nupjauna medžių daugiau, negu sunaudoja. Stokodami maisto ar norėdami įsigyti savo valdas ir sukūrti šeimą, bebrai keliauja, ieškodami sau tinkamų teritorijų. Tada šių žvėrelių galima aptikti netgi dirbamuose laukuose. Nemažai bebrų žuna nuo plėšrunų (vilkų, lušių, lapių, mangutų, valkataujančių šunų, netgi lydekų).

Šaltinis

www.medziotojas.eu