Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Tai buvo prieš dešimtį metų. Vieną gražią gegužės dieną bandžiau fotografuoti Kauno zoologijos sodo tvenkinyje besimaudančius pelikanus, kai iš po betoninio kranto luito išniro audinė. Stambus kaštoninės spalvos žvėrelis beregint pasislėpė po betono plokšte ir vėl išniro kitoje vietoje. Buvo aišku, kad audinė čia randa pakankamai erdvės keliauti niekieno nestebima.

Su nerimu žvelgiau i porą raudonųjų žąsų. kurios snūduriavo ant kranto ir nieko nenujautė apie artėjantį pavojų. Teko nusižengti zoologijos sodo lankymo tvarkai – medžiagine „tamsia kamera“ apsivyniojęs ranką, peršokau voljero aptvarą ir pasilenkiau prie angos, pro kurią turėjo išnirti audinė. Neklydau - žvėriukas iškišo galvą, ir man pavyko jį nutverti. Nors audinė labai priešinosi, bandė man įkąsti ar įdrėksti nagais, perdaviau ją atskubėjusiems zoologijos sodo darbuotojams.
Kanadinė audinė Lietuvoje jau keletą dešimtmečių nėra jokia retenybė - ji tapo įprasta rūšimi. Tiesa, ne visi žino. kad šis. nuo 1930 metų pradėjęs plisti žvėrelis, išstūmė, nukonkuravo sau artimą rūšį - europinę audinę. Dabar Lietuvoje europinės audinės jau laikomos išnykusiomis, nes paskutiniai faktai apie jas surinkti 1978-1979 metais. Nors kanadinė audinė nuo europinės skiriasi nedaug, tačiau yra kai kurių esminių biologinių neatitikimų. Kai kurie autoriai teigia, kad šių rūšių hibridai esti nevaisingi, kiti rašo, kad kanadinės audinės apvaisinta europinės audinės patelė neveda palikuonių, ir taip ateivė rūšis panaudoja šią specifinę išstūmimo formą. Tiesa, tai reikėtų vertinti atsargiai, bent jau nepriskirti prie evoliucinių veiksnių, nes šioms rūšims atsirado galimybė sąveikauti tik tada, kai viena jų buvo perkelta į kitą žemyną. Gamtoje toks persikėlimas nebūtų įvykęs, tad gamta ir nebuvo numačiusi tokios drastiškos situacijos.
Pirmosios kanadinės audinės į mūsų vandenis pateko ne anksčiau kaip 1930 metais, mat tik 1929 metais prie Kauno. Obelynės pašonėje, profesorius T.Ivanauskas su akcininkais įkūrė pirmąją kailinių žvėrelių fermą, kurioje buvo laikomos ir audinės. Nors oficialiai į laisvę audinės pradėtos leisti tik 1950 metais, tačiau neabejotinai laisvoje aplinkoje buvo ir anksčiau. Be to, Nemuno žemupyje jos paplito iškart po karo, nes iš Karaliaučiaus srityje buvusių fermų jos buvo paleidžiamos atėjus frontui.
Kaip ir kitų naujai besikuriančių rūšių (manguto, ondatros), taip ir audinių skaičius augo stebėtinai greitai. Šiuo metu jos gyvena visoje Lietuvoje, ir sunku rasti vandens telkinį, kuriame audinės negyventų. Gali būti, kad ir Kauno zoologijos sode mano sugautoji audinė buvo ne ką tik pasprukusi iš narvo, o atkeliavusi iš aplinkos.
Audinių plitimą ilgą laiką specialistai vertino kaip brangiakailio ir vertingo žvėrelio įsitvirtinimą potencialioje gamtinėje nišoje. Sunku pasakyti, kokie buvo šios gamtinės populiacijos naudojimo mastai, nes tik maža kailių dalis patekdavo valstybės paruošoms. Prieš dešimtmetį sumažėjus, o dabar beveik visiškai išnykus jų kailių paklausai, audinės nemedžiojamos. Todėl jų populiacija itin išaugo ir tapo akivaizdžiai žalinga vieliniams gyvūnams, ypač vandens paukščiams.
Dar prieš dešimtmetį daugelyje seklių ežerų perėjo tūkstantinės rudagalvių kirų kolonijos, kurios buvo įdomūs ekologiniai deriniai, nes tarp triukšmingų paukščių perėjo ir daugelis ančių, kragų, tilvikų. Pavieniui šiems paukščiams buvo sunkiau apsaugoti savo lizdus. Dabar daugelis tų kolonijų neegzistuoja ir pagrindiniu jų žuvimo kaltininku reikėtų laikyti kanadinę audinę. Beveik kiekvienam gamtoje dirbančiam stebėtojui teko rasti po kiekvienos nakties dešimtis papjautų kirų, ančių. Negyvi paukščiai su prakastomis galvomis ar sprandais gulėdavo čia pat. prie savo lizdų. Po keleto tokių antpuolių kolonijos paukščiai palikdavo savo lizdus. Beje, panašiai sunyko ir gana gausios ondatrų populiacijos. Audinės buvo vienas iš jų nykimo veiksnių.
Šiandien kyla nauja problema - audinių skaičiaus reguliavimas, kuris yra daug svarbesnis nei jų kailiai. Tokia priemonė būtina, norint apsaugoti retąsias mūsų krašto gyvūnų rūšis, garantuoti sėkmingą jų veisimąsi. Matyt, laikas keisti požiūrį į audinę bei kitus plėšrūnus. Tačiau būtina atminti, kad ne jie gamtoje kalti, o tik jų populiacijos perteklius, seniai peržengęs visas ekologinės populiacijos ribas. Tai įvyko dėl žmogaus veiksmų, vadinasi, žmogus ir turi stengtis ištaisyti savo klaidą.

Šaltinis „Medžiotojas ir medžiokle“ Nr. 1 (92)/2000