S.Paltanavičius. Gamtoje reikia laukti net ir labai didelių pavojų

Sekmadienis, 15 Sausis 2012 09:47

Kai atsidūrėme prie kalendorinės žiemos vidurio, keistokai skamba perspėjimai apie žiemą. Tačiau šių metų situacija tokia: žiemiškų orų ir žiemos dar tik laukiame.

Tai, kad pirmąją žiemos dalį nebuvo sniego ir šalčio, užtikrino daugelio gyvūnų, net pačių silpniausių, išlikimą. Gamtoje tokie išsirita ar gimsta, nemažai jų užauga, todėl dabar sunku spręsti – gerai tai ar blogai. Tą išspręs pati gamta. Silpniausi individai, kuriuos turi išrinkti žiema, populiacijoms nėra išsigelbėjimas: jie ir jų palikuonys negali užtikrinti pilnaverčio gyvybės ciklo. Po keleto metų, per kuriuos silpnieji veisiasi ir paskleidžia mažiau atsparius palikuonis, stojusi sunki žiema jų gretas išretina labiausiai. Mums tai gali atrodyti drastiškai, tačiau gamta kitaip gyventi negali. Cikliški arba įvairių veiksnių valdomi gausos svyravimai yra svarbiausia populiacijų gyvybinė jėga, jų biologinės vertės kūrėja.

Lietuvos gamta labai jauna, ji formavosi po paskutinio ledynmečio; šis procesas truko ne daugiau kaip 13 – 15 tūkstančių metų. Poledynmečio rūšys - baltasis kiškis, baltasis tetervinas (žvyrė), šermuonėlis, vilkas, ūdra, briedis - savotiškos mūsų gamtos pionierės, buvo atsparios atšiaurioms žiemoms; deja, jos išliko ne visos.

Vėliau, atsiradus miškams, paplito rudosios lapės, barsukai, voverės, rudieji lokiai. Prieš 5 tūkstančius metų, atlantinio klimato periodo metu, mūsų krašte dar gyveno tik baltieji kiškiai; pilkieji atsirado vėliau, maždaug prieš 1000 metų, didėjant atviriems, žemės ūkiui aktyviai naudojamiems plotams. Tokiose vietose dar vėliau kūrėsi paprastieji pelėnai, kurapkos.

Šiandien matome, kad visų šių rūšių žiema skirtinga. Pačios seniausios senbuvės, sakytum, yra nejautrios žiemai, bent jau šis metų laikas visai neveikia jų gausos. Baltieji kiškiai, šermuonėliai, briedžiai, vilkai žiemą sutinka taip, lyg būtų jai jau pasiruošę.

Vėlesnės rūšys į žiemos išbandymus reaguoja savaip: meškos ir barsukai miega, tačiau jų miegojimas yra budrus, nes žvėrių gyvybinės funkcijos nenusilpsta, nelėtėja. Rudosios lapės, voverės, net kiaunės, taurieji elniai, šernai gali nukentėti, ypač snieginga ir šalta žiema dažnai pakerta jų populiacijas. Tiesa, po to per keletą metų populiacijos atsikuria ir, esant palankioms sąlygoms, gali drastiškai gausėti. Dar sudėtingesni vėlyvųjų gyventojų, ypač stirnų, kurapkų, ekologiniai ryšiai su žiema. Šios rūšys po giliasniegių žiemų, rodos, būna prie išnykimo pavojaus, ir tik jų vislumas, adaptacija prie naujų sąlygų padeda joms išlikti.

Ilgai džiaugęsi šiltais, į žiemą nepanašiais orais, mes negalime nusiraminti: žiema dar gali būti, ir per du ar pustrečio mėnesio jos padariniai gali būti sunkūs. Gamtoje reikia laukti ir tikėtis visko, net labai didelių pavojų. Labiausiai jie paveiktų stirnas, kurapkas, šernus, galimai – ir voveres, tauriuosius elnius. Kai kurioms rūšims mes galime padėti - nors mažai populiacijų daliai.

Tačiau turime žinoti, kad ne visos rūšys, patiriančios žiemos išbandymus ir potencialiai nuo jos nukenčiančios, yra „pasiruošusios“ pasinaudoti mūsų gera valia. Todėl požiūris į žiemą, jos padarinius, turi būti protingas, dažnai – supratingas, nes tik žinant gyvūnų prigimtį, jų santykį su žiema, pagaliau – evoliucijos atrankai skiriamą populiacijos dalį, mes galime išlikti tolerantriški. Tolerantiški žiemai, kurios didžioji užduotis – saugoti populiacijų grynumą, užtikrinti kiekvienos rūšies išlikimą. Išlikti gali tik patys stipriausieji.

Selemonas Paltanavičius, www.GRYNAS.lt

Tik registruoti nariai gali rašyti komentarus.

Ypatingas skelbimas

Paieška

Informacijos Meniu