Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Retas ir atsargus žvėris

Lietuvoje lūšių populiacija visada buvo negausi ir neatspari aplinkos pokyčiams. XX a. pradžioje manyta, kad šie žvėrys visai išnyko. Po II pasaulinio karo jų ėmė gausėti. Aštuntajame dešimtmetyje lūšių skaičius mūsų miškuose išaugo iki 150–200. Kurį laiką jos buvo medžiojamos, tačiau 1979 m. medžioklė uždrausta. 2000 m. ši rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Lūšis – ne tik retas, bet ir labai atsargus žvėris. Proga bent iš toli žvilgtelėti į šią plėšriąją katę, gyvenančią laisvėje, išties pasitaiko retai. Aptikti jos pėdsakus jau yra laikoma didele sėkme. „Miškuose praleidžiu labai daug laiko, tačiau tik šiemet pirmomis spalio dienomis viename Panevėžio rajonų miškų drauge su gamtininku Renatu Jakaičiu radome neabejotinus lūšies pėdsakus. Anksčiau čia esant šių plėšrūnų nebuvome girdėję“, – sakė „Naturephoto.lt“ klubo gamtos fotografas Romualdas Barauskas.

Trūksta tinkamų buveinių

Mūsų šalyje lūšims gausėti sunkiau dėl tinkamų buveinių stygiaus. Šiems katinių šeimos plėšrūnams reikia didelių seno miško plotų, kuriuose būtų pakankamai nuošalių vietų, kerplėšų, virtuolių ir kitokių natūralių brūzgynų, tinkamų lūšims slėptis ir vesti vaikus. Deja, nepaisant miškingumo didinimo priemonių, šalies miškų suskaidymas nemažėja. Miškų grąžinimas privatiems savininkams lūšims apskritai daro meškos paslaugą – tokiuose miškuose pirmiausia iškertami subrendę medynai ir taip sumažinami šiems žvėrims tinkamų buveinių plotai.

Lūšys vis dar retos ne tik mūsų šalyje, bet ir visoje Rytų Europoje. Grėsmingiausia šių plėšrūnų būklė senajame žemyne buvo apie XX a. vidurį. Po II pasaulinio karo, pagerėjus lūšių apsaugai ir gyvenamos aplinkos sąlygoms, jų populiacija stabilizavosi arba ėmė nykti lėčiau.

Susitikimai su lūšimis miškininkų jau nestebina

Nuo 2006 m. Aplinkos ministerijos iniciatyva Lietuvoje atliekama vilkų ir lūšių apskaita. 2011 m. lūšių apskaitos duomenimis, šių plėšrūnų aptikta bent penkiomis dešimtimis daugiau nei anksčiau. Iš to galima daryti išvadą, kad šalyje lūšių populiacija jau gausėja ar bent nemažėja.

Tą jau kuris laikas pastebi ir Panevėžio miškų urėdijos stumbrininkas Rytas Papšys. „Gyvenu miškuose, tad ir pačią lūšį esu matęs, ir jų pėdsakų vis aptinku, ir girdžiu jų balsus. Jau kokius šešerius metus mūsų miškuose jų yra, ir manau, kad šių žvėrių tikrai daugėja“, – sakė gamtininkas.

Susitikimai su lūšimis jau nestebina ir kitų Panevėžio rajono miškininkų. Rugsėjo pabaigoje šį plėšrūną pastebėjo fotografuoti mėgstantis Raguvėlės girininkas Arvydas Stakė. Pasak jo, lūšis išėjusi iš miško. Pradžioje pastovėjusi, paskui pasėdėjusi ir pamiške patraukusi į fotografo pusę. „Nors stengiausi visiškai nekrutėti, bet plėšrūnas yra plėšrūnas – pastebėjo mane iš toli ir įlindo į mišką, tad geros nuotraukos padaryti nepavyko“, – pasakojo „Naturephoto.lt“ klubo senbuvis A. Stakė.

Saugoma tarptautiniu mastu

Lietuva, įstojusi į Europos Sąjungą, įsipareigojo steigti lūšių apsaugai skirtas teritorijas, kurios sudarytų europinį saugomų teritorijų tinklą NATURA 2000. Šalyje jau įsteigtos aštuonios šiam tinklui priklausančios teritorijos.

Pasak gamtininko R. Barausko, mūsų šalyje dažniausiai lūšys pastebimos Biržų, Karšuvos, Šimonių, Žaliosios girių miškuose, taip pat kai kuriuose Rietavo, Taujėnų–Užulėnio ir Žemaitijos nacionalinio parko miškuose. Šios teritorijos priskiriamos Natura 2000 tinklui. Beveik visuose šiam tinklui priklausančiuose miškuose, išskyrus Žemaitijos nacionalinio parko Plokštinės rezervatą ir Viešvilės gamtinio rezervato aukštupio pelkynus, gausiai lankosi žmonės, yra kertamas miškas, medžiojamos stirnos – vienas svarbiausių lūšies grobių, rengiamos medžioklės su varovais ir šunimis. Nepaisant to, juose yra pakankamai vietų, kur lūšys gali gyventi ir veistis beveik netrikdomai.

Išmoko išlikti

Lūšis – žvėris, mėgstantis atokesnes vietas. Tačiau dabar, kaip ir kiti gyvūnai, nevengia apsigyventi ir arčiau žmogaus.

„Pastaruoju metu lūšių pėdsakų aptinku gal kilometras du nuo savo namų. Nemanau, kad tai atstumas, per kurį šis plėšrūnas jaustųsi saugiai. Paprasčiausiai šie gyvūnai prisitaikė prie esamų sąlygų: pažįsta šunų lojimą, mašinų ūžimą“, – pasakojo miškininkas R. Papšys. Jo nuomone, lūšys tiesiog išmokusios išlikti, antraip jau būtų visiškai išnykusios.

Džiaugtis dar anksti

Europoje šių plėšriųjų kačių nykimą daugiausia lėmė ne tik šimtmečius trukęs kraštovaizdžio kultūrinimas, miškų kirtimas, bet ir jų persekiojimas. Ne paslaptis, kad prie šių gyvūnų nykimo prisidėjo ir brakonieriai.

„Mūsų krašte tikrai yra brakonieriavimo atvejų. Pagrindinis lūšių grobis – stirnos ir kiškiai, dėl to dauguma medžiotojų yra nusistatę prieš lūšis – neva jos yra pirmas stirnų priešas“, – neslėpė nusivylimo R. Papšys.

Pasak jo, stirnų populiacija pastaraisiais metais tikrai gausėjo, o paskutiniais metais staiga jų pamažėjo ir dėl to visa bėda verčiama lūšims. Jo nuomone, pirmiausia reikėtų pačius medžiotojus, kurie vaikšto su ginklu rankoje, sustabdyti, kad nenaikintų stirnų.

Kiškių pastaruoju metu taip pat labai sumažėję. Gali būti, kad dėl to taip pat bus apkaltintos lūšys.

Už nelegaliai sumedžiotą šį plėšrūną brakonieriui tektų pakloti apie 20 tūkst. litų. Tačiau R. Papšys sako, kad tokių pažeidėjų nelabai kas ieško, tad ir bausmė nelabai veiksminga.

„Gaila, kad mūsų žmonių pirma mintis yra išnaikinti tuos, kurie kliudo mums gyventi ir mūsų interesams. Vis dėlto lūšys, manau, natūraliai pačios atsikurs ir viskas bus gerai“, – linksmesne gaida baigė miškininkas.

http://www.lrytas.lt/-13184933481318017132-p2-ar-lemta-l%C5%AB%C5%A1ims-i%C5%A1likti-m%C5%ABs%C5%B3-giriose-nuotraukos.htm