Medziokle.info - Tikro medžiotojo portalas!

Raseinių herbo simbolis – lūšis – po daugelio metų vėl sugrįžo į mūsų šiuos kraštus. Miškininkai šiemet pirmą kartą jos pėdsakus užtiko Padubysio girininkijos Plauginių miške. Vasario mėnesį sniege buvo pastebėtos dviejų jauniklių ir vienos suaugusios lūšies pėdos. Spėjama, kad Padubysyje apsigyveno visa šeima.

Lūšis – gražus ir stiprus gyvūnas. Būta atvejų, kai jos mirtinai sudraskydavo piemenų šunis. Paprastai ji medžioja graužikus, stirnas, bet dažniausiai puola silpnesnius, paliegusius žvėrelius.

Raseinių rajone paskutinį kartą ji buvo užfiksuota Žaiginio miškuose, kai 1976 metais stambią lūšį nušovė medžiotojas Juozas Celiešius. Apie 1970 m. Lietuvoje dar gyveno 150–200 lūšių ir kurį laiką jos medžiotos. 1979 m. medžioklė uždrausta, o vėliau lūšis įrašyta į Raudonąją knygą.

Šiuo metu šalyje priskaičiuojama tik keliasdešimt lūšių.Pasak Raseinių medžiotojų ir žvejų draugijos medžioklės žinovo Algimanto Ulinsko, biologinė įvairovė gamtoje būtina, nes be plėšrūnų gamta išsigimsta. Lūšis turi pavaikyti kiškį ar stirną, taip jie vystosi – vienas stengiasi auką pagauti, o kitas – pabėgti nuo plėšrūno ir išgyventi. Gamta sugeba pati save reguliuoti – jei padaugėja plėšrūnų, tada sumažėja jų medžiojamų gyvūnų ir atvirkščiai.

„O tai, kad žmogus vykdo intensyvią žemės ir miškų ūkio veiklą, kitaip tariant, okupavo gyvūnijos teritoriją išstumdamas plėšrūnus, irgi faktas. Dabar, pamatę lūšį ar vilką, tiesiog aiktelime iš nuostabos ir šautuvo nepakeliame vien dėl to, kad juos pamatėme. Sužavi, pavyzdžiui, vilko grakštumas ir judesys, kai jis šuoliuoja per gilias pusnis. Tas judesys toks lengvas ir labai skiriasi nuo jo tolimojo giminaičio, žmogaus prijaukinto šuns, kuris jau po pirmo žvėrių varymo iškišęs liežuvį lekuoja“, – atviravo A. Ulinskas.

Medžioklės žinovo žodžiais tariant, žmogus turi stengtis atstatyti gamtinę pusiausvyrą, kadangi dėl paties žmogaus veiklos ji ir buvo išderinta.

„Nuostabu, kad pas mus atsirado lūšys. Jos gali ir turi čia būti, jei tik išgyvens šiuose miškų masyvuose“, – sakė A. Ulinskas.Padubysio girininkijos girininko pavaduotojas Darius Leveckis papasakojo ir parodė, kur matė lūšies pėdsakus.

Raguvose, netoli Dubysos, buvo pastebėtos suaugusios lūšies pėdos. Kitą kartą Plauginių miške matėsi dviejų metinių jauniklių pramintas sniegas, o kiek tolėliau – ir sudraskytos stirnos liekanos. Pasak D. Leveckio, tai geras ženklas, nes galima daryti išvadą, kad jaunikliai jau suaugo ir medžioja. Vietiniai gyventojai pasakoja, kad yra matę lūšį kartu su lapėmis medžiojančią peles.

Dabar jau nėra abejonių, kad reti miško gyventojai, tarp jų ir lūšys, atsirado dėl valstybės vykdomos miškų politikos. Šios politikos esmė – penki procentai valstybinių miškų yra neliečiamos zonos ir paliekami natūraliai gamtos savieigai, kitaip tariant, tai saugomos teritorijos. Šiuose plotuose nevykdoma jokia ūkinė veikla, todėl čia žvėreliams ir patinka. Išties, apžiūrėdamas audrų aplaužytus medžius, kelmų išvartas, užpelkėjimus, pasijunti tarsi atsidūręs Sibiro taigoje.

GRYNAS.lt primena, kad Lietuvoje lūšys nuolat randamos keliuose miškų masyvuose - Biržų, Karšuvos, Žaliojoje giriose, Taujėnų Užulėnio, Kulių miškuose, Latvijos pasienyje esančiuose miškuose ir kitur. Šiek tiek žvėrių užklysta iš Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos.

Už sumedžiotą lūšį Lietuvoje gresia 20 tūkst. litų bauda.